Turtingas gyvenimas

1 skyrius


Atidariau duris ir įžengiau į pilną žmonių salę. Aplink mirgėjo šviesos ir žmonės trynėsi šokdami vieni į kitus. Apsidairiau ir pamačiau prie baro sėdinčią Aletę. Žengiau jos link, bet staiga kelią pastojo kažkoks vaikinas ir pradėjo trypčioti prieš mane. Jis šypsojosi ir žvilgsiu kvietė šokti. Neblogas vaikinukas: tamsaus gymio, juodų plaukų, akys buvo žydros lyg vandenynas, apranga paprasta, kad būtų patogu šokti. Jau norėjau sutikti, bet pro jo petį pamačiau kaip Aletė žiūri į mus. Tad patraukiau jį šonan ir priėjau prie jos:
Sveika!- šūktelėjau, nes per minios triukšmą ir dj‘ėjaus leidžiamą muziką vos girdėjau savo pačios mintis.
Labas! Kas čia toks buvo?- šaukė ir ji.
Net neįsivaizduoju! – atsakiau ir akimis naršiau salę ieškodama to vaikinuko. Dėja jis jau šoko su kita. Atsistojau ir patraukiau į šokių aikštelę. Nesiruošiu stovėti prie baro. Dj‘ėjus pakeitė plokštelę ir visi pritardami iškėlė rankas. Pasinėriau į muziką ir pradėjau linguoti į šonus kartu su minia. Kažkas apkabino iš nugaros ir lingavo kartu. Nusišypsojau – keistai malonus jausmas. Atsisukau ir pamačiau Vilių. Šis nusišypsojo ir prisitraukė mane prie savęs, kakta įsirėmė į jo - išgirdau lėtą melodiją. Salėje žmonės subruzdo ir pasičiupdavo šalia esantį žmogų, kad turėtų su kuo tęsti šokių maratoną.
Tu kaip visada akinanti, - išgirdau Viliaus murmesį į ausį, - ar kada moki būti paprasta ir neišsiskirti iš minos.
Kaip matai ne. – atsakiau.
Na ar pagalvojai apie tai ko prašiau?
Na... Žinai aš galvojau...- mane išgelbėjo greitėjantis muzikos rimtas. Ištrūkau iš jo glėbio ir pasislėpiau tarp šėlstančiųjų. Nesinorėjo atsakyt Viliui, juk jis mano geriausias draugas. Jis įsimyli kasdien apie 20 kartų. Atsisukau pasižiūrėt ar jis neseka, už nugaros pajutau, kad į kažką atsišliejau. Atsisukau ir pamačiau tą patį gražuolį. Jis vėl šypsojosi, šoko prieš mane. Nesusilaikiau - taip pat nusišypsojau. Tada minia taip įsišėlo ir susipaudė, kad mes dar labiau prigludome vienas prie kito. Per mikrofoną išgirdome balsą:
Sveiki atvyke! Džiaugiamės, kad esate čia su mumis ir kaitinat mūsų klubo grindis! – salė pradėjo ploti ir švilpauti. – dabar su malonumu noriu jums pristatyti šio vakaro žvaigždę Alisą Melrou! – visi tiesiog pasiuto. Išgirdau kaip merginos trypia ir aikčioja, vaikinai švilpauja ir šūkauja. Supratau, kad neturiu ką čia viekti, tad pradėjau brautis prie išėjimo, dairytis Aletės. Kažkas čiupo mane už rankos. Supratau, kad Vilius. Tad truktelėjau ranką ir pasileidau greičiau link išėjimo, net Ale pamiršau. Ištrūkusi į lauką pripuoliau prie limuzino ir įsmukau vidun.
Gvidai, namo.
Gerai panele.
Kur taip skubi? – išgirdau balsą šalimais. Nustėrusi atsisukau ir pamačiau Vilių.

NEREALU!
(h) meh noreti dar! (h)

2 skyrius
Kaip tai? Juk jis buvo klube. O gal ten ne jis... Sutrikusi sėdėjau ir stebėjau jį.
Tu taip ir neatsakei, mažute. Kur taip skubi?
Niekur. Noriu namo ir tiek.
Šitai aš suprantu, o kodėl pabėgai nuo manęs - ne. – jo žvilgsnis mane teisiog verte vėrė. Supratau, kad jis žino kaip jaudinuosi, todėl tuo naudojosi. Sėdėjau, mąsčiau ką jam atsakyt ir man nušvito:
Klausyk, tu mano draugas. Geriausias draugas. Tai vat... Ji sakė, kad netiki jog patinka tau, nes lakstai po kiekvienu sijonu... Ir... ji netikės kol neįrodysi.
Ką-ą? Tu juokauji? O gerberos? Nepatiko? – vargšelis buvo labai nusivylęs.
Viliau, aš tau sakiau, kad negali įsimylėt kas dieną. Tai nenormalu. Ir seniai sakiau, kad daugelis merginų žino jog nemoki rodyti dėmesio tik vienai...
Bet..
Ir visada dovanoji gerberas.
Ei... O jos čia prie ko?
Ar tu kada nors esi padovanojęs kokias kitas? –paklausiau.
Taip...
Kokias? Kam? – neatsojau.
Tau. Peru leliją.
O! – mintyse iškilo mano 10 gimtadienio prisiminimai. Tada jis buvo vienintelis draugas, o visi kiti kažkokie dėdės ir tetos. Iš jo gavau šią gėlę ir tuo metu labai norėtą meškiuką, kuris iki šiol miega su manimi. – Bet tai buvau aš, o ne kokia mergina.
Na juk tu ne vyras.
Baik. Juk supranti apie ką kalbu. – pyktelėjau ir nusisukau į langą. Limuzinui sustojus vėl atsisuku į jį. Jis stebėjo mane tik jam būdingu žvilgsniu, kuris atrodė pervers tave iš vidaus, bet tuo pačiu metu ir suprantantis, saugantis. Myliu jį kaip brolį ir labai bijau prarasti jo draugystę.
Džiaugiuosi, kad grįžai. Man tavęs labai trūko. – suglumau. Nesitikėjau to.
Dėkui. Ir aš tavęs pasiilgau. Gal liksi nakvot? Turiu daug ką papsakoti. – pasiūliau, nes tikrai turėjau daug ką jam pasakyti. Kelionė į Airija buvo labai įdomi ir nepamirštama. Niekada nesigailėsiu,kad sutikau važiuoti su Janu. Vilius stebėjo mano veido išraišką kol buvau savo prisiminimuose ir dar kiek palaukęs tarė:
Gerai, lieku. Papasakosi kas nutiko ir kodėl grįžai be Jano.
Iš kur žinai, kad grįžau be jo? – pakausiau lipdama iš limuzino. Išlipus laukiau kol jis man atsakys. Jis neatsakė tik apkabino per pečius ir patraukė link durų. Sustojau ir klausiamai žiūrėjau į jį. Man nepatiko, kad jis tyli ir nesako kas atsitiko.
Juk mes su tavimi tiek laiko pažįstami. Negi manai nesuprasiu, kad kažkas ne taip? Jei nieko nebūtų nutikę į vakarėlį ateitum su juo.
Na taip. – duris atidarė durininkas. Įžengiau į namus ir iškart pasukau į laiptų pusę. Norėjau atsigult ir pasipasakot Viliui. Lipome tylėdami. Staiga sustojau ir atsisukau. Jo nebuvo. Viliaus nebuvo. Gūžtelėjau pečiais ir atsidariau kambario duris. Nužingsniavau į vonią ir nusploviau makiažą, palindau po dušu ir nusiprausiau. Vanduo sruvo manimi lyg krioklys bandantis pasiekti mažausius uolos tarpelius. Baigusi griet išlipau ir apsirengiau pižamą, o ant viršaus užsimečiau chalatą. Darydama duris galvojau apie tai kaip griūsiu į lovą ir užmigsiu palaimingu miegu. Krėsle, pasirėmes ranką į kelius ir susimąstęs, sėdėjo Vilius.
Apią ką galvoji?- paklausiau.
Ką? – perklausė jis manęs pakirdęs iš savo minčių. Neatsakiau tik klestelėjau ant lovos ir stebėjau jį, o jis mane. Galvojau nuo ko pradėti savo kelionės nuotykius kai jis atsigulė šalia ir pakimusiu balsu tarė:
Nežinau kaip, bet pasikeitei. Tapai tylesnė... – patylėjęs pridūrė.- bjauresnė.
Atsisėdus trinktelėjau jam pagalve, bet netrukus gavau atkirtį. Pradėjome juoktis. Kvatojau nuoširdžiai, ko seniai nebuvau dariusi. Atsisukau, pajutau ranką ant klubo ir pamačiau artėjančias lūpas. Pakėliau akis ir akimirką mačiau žibančias Viliaus akis, o tada pajutau jo lūpas. Švelnios ir šiltos jos lytėjo manąsias. Jis švelniai mane pražiodė ir jo liežuvis slystelėjo į mano burną. Bučiavo švelniai, bet netikėtai pajutau kylančia aistrą. Kvėpavimas patankėjo ir norėjosi justi jį arčiau savęs, tad prigludau ir įsikibau į jo marškinius. Staiga susivokusi ką darau atšlijau ir stengiausi išlyginti kvėpavimo ritmą. Vilius taip pat sutrikusiu žvilgsniu žiūrėjo į mano pusę nežinodamas ką atsakyti. Jau žiojausi sakyti, kad tai kas įvyko ką tik – klaida, kai vėl pajutau jo lūpas. Šį kart tai nebuvo tik švelnus bušinys. Jame jutau tokią jėgą, kad sutrikusi tegalėjau atsakyti į bučinį. Niekada nemaniau, kad Vilius toks. Pažinojau jį nuo pat vaikystės, bet niekada nebuvo nė kalbos apie mūsų kokius nors rimtesnius ryšius. Jis - mergišius ir niekada ilgai neišbūdavo su savo merginomis, nes keitė jas taip dažnai, kad nesuspėdavai suprasti. Aš visada žinau, ko noriu, ir turiu tiklsą. Mano buvęs vaikinas taip pat. Jutau kaip chalatas nukrito nuo mano pečių ir Viliaus rankos apglėbė mane per juosmenį ir prisitraukė taip arti savęs, kad vargu ar kokia skruzdėlė prasmuktu. Kai jis atitraukė lūpas, kad įkvėpt vos sugebėjau išlement:
-P..Prašau..Nereikia.- jis nebebučiavo, bet ir nenuleido rankų. Aš atsidusau ir pabandžiau išsilaisvint. Veltui. Jo rankos apsivijusios mane, kaip smauglys auką, laikė, kad neištrūkčiau.
- Atleisk.- sumurmėjo ir galiausiai atitraukė rankas. Pakėliau nukritusį chalatą užsimečiau ant pečių, tuo metu Vilius spėjo apsiauti batus, užsimesti švarką ir praeiti puse kambario.
- Kur susiruošei?
- Namo.
- Tokiu metu? – negalėjau patikėti.- Juk susitarėm, kad liksi nakvoti.
- Atleisk, bet man, atrodo, kad šiuo metu nelabai tinkamas momentas.
- Nesuprantu. Nieko blogo neatsitiko. Pasilik. Noriu tau papasakoti...
- Aš pasakiau ne.
- Aš.. – bandžiau pertraukti, bet neišėjo jis apsisuko ir užtrenkė duris. Nusivylusi išjungiau šviesą ir atsiguliau. Užmigti sekėsi sunkiai. Galvojau apie Janą, rytojaus dieną, mokykloje ir Vilių...

Kai kūl o.o . dardardardardar ! p.s. vardai man nepatiko (rofl)

Naaah :DD
Senas kūrinys irgi :D
tik šiemet baigiau ir tingėjau keisti ką nors.

3 Skyrius


Atidariau duris ir įžengiau į pilną žmonių mokyklos kiemą. Apsidairiau ir pamačiau už kampo rūkančią Aletę. Priėjau:
Vakar pamečiau tave toje minioje. Kada grįžai namo?
Sveikute. Aš nemiegojusi visą naktį. Todėl jaučiuosi super blogai. Net nežinau kaip ištversiu pamokas. Turbūt bėgsiu iš biologijos ir informatikos. Na, o tu kaip? Anksti pabėgai. Alisa Melrou dainavo nepakartojamai.
Buvau pavargus. Žinai tos kelionės taip vargina.
Na taip. Nori? – ištiesė pakelį cigarečių. - O žiūrėk ateina Vilius.
Į jos pasiųlymą atsakiau neigiamai ir atsisukau į tą pusę, kurią man rodė Aletė. Ten tikrai ėjo Vilius, bet pamatęs mus nusuko prie kito merginų būrio ir išsitraukė suktinukę.
Kas jam? – nustebo Alė. – Einu pas jį. – ir pasuko link jo.
Aš einu į klasę.-atsakiau ir patraukiau link įėjimo. Jei jis nenori su manimi kalbėt tai kodėl aš turėčiau. Ėjau koridoriumi kai mane kažkas truktelėjo už rankos ir atsuko į save. Nustebusi jau norėjau išrėžti, kad toks šiurkštumas tiesiog pasibaisėtinas, bet pamačius kas taip pasielgė tik žioptelėjau. Tai tas pats vaikinas, kuris šokiuose patraukė mano dėmesį. Jis atrodė nustebęs, tad aš paklausiau:
Ką čia veiki?
Norėjau paklausti tavęs to paties. Aš čia naujokas, bet kai pamačiau tave nusprendžiau paparašyt pagalbos, nes lyg ir neoficialiai esame pažystami.
Na taip. Kas atsitiko? – pasiklausiau ir labai nustebau savo pačios reakcija. Seniau būčiau jį išplūdusi ir pasiuntusi kuo toliau.
Man reikia į matematikos kabinetą... Mokausi 11a klasėje.
Žinau kur tai. Eime parodysiu. – nusisukau nuo jo ir nuėjau tiesiai į matematikos kabinetą. Priėjusi jį atsisukau ir pasakiau:
Štai jis. Ir kitą kart prašyčiau taip rankų netampyt kai nori ko nors paklaust. – nusisukau ir įžengiau į klasę tiesiai prie savo suolo. Jaučiau jo žvilgsnį sau už nugaros, bet neatsisukau. Pasidėjau rankinę ir patraukiau prie bendraklasių. Laura, Milda ir Agota pasitiko mane klausimų lavina ir savo paskalų nuotrupomis. Prasidėjo pamoka ir visi atsistojo į vietas. Kai atsisėdome Aletė kumštelėjo ir davė lapelį „Kodėl tas gražuolis spokso į tave?“ Negalėjau suprast apie ką ji kalba, todėl apsidairiau ir sutikau žydrų akių žvilgsnį. Jis stebėjo mane, laukė kol susidrovėjusi nusuksiu žvilgsnį. „Cha..“ pagalvojau „Nė velnio nenusisuksiu“ ir toliau spoksojau nesidrovėdama. Po kelių minučių jis vis dėl to nusuko akis į šoną ir aš galėjau nusisukti. Atrašiau Alei „ Ką aš žinau.“ mokytojui nematant perdaviau lapelį Aletei. Suskambėjo skambutis, atsistojau ir pradėjau dėtis vadovėlius į kuprinę, dėdama atsisukau pažiūrėt į tą žydraakį. Jis taip pat žiūrėjo į mane. Mintyse šyptelėjau ir užsegiau kuprinę, žengiau pro duris ir su Alete nuėjome koridoriumi. Pasakojau jai kas nutiko Airijoje, o ji klausėsi ir linkčiojo. Poto netikėtai paklausė:
Tai jūs nesusitaikysit?
Alete kaip tau dar į galvą gali šauti tokia mintis? Aišku, kad ne. Jis...- einant koridoriumi mačiau kaip merginos, stovinčios koridoriuje, prasiskiria ir prieš mane su Alete eina Janas. Jis buvo pilkomis kelnėmis, raudonais maškiniais, kurie išryškindavo jo ir taip neįprastą asmenybę, taip pat pilkos spalvos švarkas, kuris buvo prasagstytas. Apsimečiau, kad man nerūpi ir ėjau pro jį, tikėdamasi, kad neužkalbins, deja, nepavyko. Išgirdau:
Sveika.
Labas. – atsisukau ir pasisveikinau. Jis pradėjo kalbėt kažką apie tai, kokia kelionė buvo poto kai išvažiavau. Stovėjau ir žiūrėjau jam per petį, neklausiau ir galvojau kaip čia greičiau pasprukus. Netikėtai pajutau truktelėjimą už rankos. Ir vėl skaudėjo, bet galvojau tas kas mane išgelbėjo bus tikras didvyris.
Visur tavęs ieškojau. Ar parodysi kur sekanti pamoka?- nustėrau, nes prieš mane stovėjo tas pats naujokas. Jis šypsojosi ir laukė. Suskubau atsakyt:
Taip, žinoma. Visai pamiršau. Ate, Janai.
Iki. – jis lenkėsi mane apkabint atsisveikinant, bet greit nusisukau ir įsikibusi, mane išgelbėjusiam vaikinui, į ranką nusitempiau toliau nuo jo.
Ką tu sau galvoji? – pratrūkau. –Šitaip mane tampyt už rankos! Aš juk tau sakiau taip nedaryt.
O man atrodo aš išgelbėjau tave nuo įkyraus pašnekovo... – teigė jis. Mintyse nusikeikiau, nes jis buvo teisus. – ir beje dabar pati tampai mano ranką.
Pasižiūrėjau į apačią ir pamačiau, kad vis dar esu įsikibusi į jo ranką. Paleidau, bet nenoriai. Sutrikau, nes jo ranka buvo švelni ir maloniai šilta, neprakaitavo kaip kitų.
Atleisk. – sumurmėjau. - Tikrai mane išgelbėjai. Kada nors atsidėkosiu. Beje kuo tu vardu?
Faustas.
O..
Kas?
Jis gražus. – nemokėjau sakyti komplimentų vaikinams, tad pasistengiau išsisukt. – O mano...
Žinau.
Ką žinai?
Tavo vardą.
Iš kur?
Visi jį žino. – atsakė ir gūžtelėjo pečiais. Nusišypsojau, jis taip pat atsakė šypsena.
Tai eime į klasę, Faustai?
Tu skaitai mano mintis.

Nėr žodžio sekantis,yra kitas rofl

Nūūū..
Juk supratia ką turiu omenyje :DD

Ahaaha :D. sekantis,tai tas kuris seka xD. džyzes,aš pati save nervinu. bliot. floodinu.

Neflūdini :D
Kišti dar?

Dardardar

Man truputį pc pažaidė tai brukšnių nėra prieš dialogus. tikiuosi suprasit ;D

4 skyrius





Pasibaigus pamokoms patraukiau į stovėjimo aikštelę, kur visada manęs laukė Gvidas. Beeinant pribėgo Aletė ir šypsodamasi pranešė:
Šiandien vyks vakarėlis! Spėk pas ką...
Aš neeisu.
Ką-ą? Kaip tai? Aš net nepasakiau pas ką jis bus. Pas Vilių... Kodėl neeisi?
Nenoriu. Vakar grįžau iš kelionės. Noriu pabūt su šeima. – mano pasiteisinimai buvo tokie apgailėtini, kad abi supratome, jog bandau išsisukti. Alė neklausė kodėl nenoriu, nes vis bandė įkalbėt. Deja, jai pavyko.
Gerai jau. Eisiu, bet tada padėsi man apsirengt.
Žinoma. Viską padarysiu, tik ateik. Ir beje girdėjau Vilius atstumtas.
Taigi tu jį ir atstūmei.
Ne, ne aš. – nukirto lyg kirtikliu ir nusisuko prie savo limuzino. – Susitiksim.


Važiuojant į Viliaus namus Alė kalbėjo be perstojo, todėl lasvai galėjau galvoti apie savo reikalus. Privažiavus įėjimą duris atidaręs Gvidas šyptelėjo ir iškėlė nykštį, tai reiškė, kad atrodėme nuostabiai. Gvidu pasitikėjau kaip Viliumi. Koridoriuje mus pasitiko garsiai grojanti muzika ir žmonių minia. Kaip visada visi jau buvo išgėrę bent porą taurių. Pasiėmiau šampano ir gurkštelėjau, o akimis ieškojau namų šeimininko. Kažkur, tarp krūvos galvų, šmėstelėjo jo galva, todėl taurę padėjau ant stalo ir patraukiau į šokių aikštelės centrą. Prasibroviau į vidurį kai užgrojo lėtesnė melodija ir pasiėmiau Vilių už rankos, atsukau į save ir apglėbiau kaklą. Jis nustebęs uždėjo rankas ant mano klubų ir pradėjome šokti. Neištarėme nė žodžio tik žiūrėjome vienas kitam į akis. Dainai einant į pabaigą jis vis dėlto prakalbo:
Kodėl atėjai?
O kas ne taip?
Juk žinai.
Ne. Prašau pasakyk.
Klaus...
Ne. Nesiruošiu. Tai buvo tik bučinys ir jis nieko nereiškia. Šiektiek užsimiršome ir viskas. Pamiršk. Juk tu mano draugas, todėl nesiruošiu dėl kvailo bučinio prarast tave.
Tai tau tai kvailas bučinys?
Viliau, apie ką tu kalbi?
Tik atsakyk.
Na.. Taip. Tik bučinys. – lėtai atsakiau. Vilius atsitraukė ir rankas nuėmė nuo mano liemens. Užgrojo greitesnė daina, pajutau, kad mane kažkas nusuka nuo jo pusės į kitą ir pradeda sukti, o poto iškėlęs rankas paleidžia manasiąs ir jos nusileidžia ant Fausto pečių. Jis mane suko ir nesiruošė paleist. Kai suko ratu akies krašteliu pamačiau, kad Vilius stovi ir žiūri kaip šokame. Atsisukusi į Faustą šokau toliau, kai vėl pajutau, kad mus kažkas atskyrė, ir dabar mane už rankos laikė Vilius. Nustebusi pakėliau antakius. Jis pradėjo mane sukti, šokdinti, vest į šonus. Kai rankos turėjo atsiskirt tarp mūsų įsispraudė Faustas ir apglėbė. Vėl šokau su juo. Taip pasikeisdami jie abu manęs nepaleido. Kai vėl patekau į Viliaus rankas pasakiau, kad liautųsi. Jis tik gūžtelėjo ir pasiėmęs mane už rankos patraukė iš šokių aikštelės. Nusivedė laiptais į apačią ir pasukęs į vieną iš koridorių nusitempė toliau. Pasukęs į kairę prispaudė prie sienos.
Pasakyk tiesą. Kodėl atėjai?
Viliau... Aš nenorėjau. Alė įkalbėjo. Sakė, kad tave kažkokia mergina atstūmė ir, tikriausiai, manė, kad galėsiu paguosti. Ir baik šitaip mano ranką spaust, man skauda.- jis pažiūrėjo į apačią ir iškart paleido ranką. Giliai atsidusęs pratarė:
Tas bučinys..
Viliau baik. Tai TIK bučinys. Juk nieko nepasikeitė. – įtūžau aš. Jis vėl sugriebė už rankos ir prisitraukė. Jo veidas buvo vos už kelių centimetrų, todėl jaučiau jo gilų kvėpavimą su ant skruosto. Pakėliau akis, jo akys virė pykčiu:
Tuoj tau įrodysiu, kad tai ne TIK bučinys.- ir jo lūpos prisispaudė prie manųjų. Gal iš netikėtumo, o gal nuo aistros, kurią pajutau, kai Vilius prisiglaudė, pravėriau lūpas ir atsakiau į bučinį. Pajutęs mano atsaką jis atšlijo, bet tik vos vos. Neiškentusi apkabinau jo kaklą ir pasilenkiau jį pabučiuot. Jis stovėjo pasyviai, tik apglėbęs. Nesitaikiau su tuo ir nusprendžiau jį priverst atsakyt. Bučiavau ir lėtai, ir greitai, aisringai, ir vos priliestama lūpas. Kai krimstelėjau apatinę lūpą jis krūptelėjo ir pasiduodamas prispaudė mane prie sienos dar stipriau, tada karštai atsakė ir nesiruošė paleist. Įrėmiau rankas jam į pečius ir atstūmiau, o tada pakėlusi galvą tariau:
Tu teisus. Va čia buvo bučinys. – apsisukusi žengiau tarp šokėjų ir susiradau Faustą. Buvau pasimetusi ir nežinojau ar vis dar noriu čia būti. Faustas pamatęs, kad keistai elgiuosi blausiai šyptelėjo ir mestelėjo galvą link išėjimo, tarsi sakydas „Eime iš čia.“ Aš linktelėjau ir patraukėme.

Daaar

5 skyrius

Patekusi į lauką pasijutau šiek teik geriau.. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Pasijutau stebima ir atsisukusi į Faustą pamačiau jo mėlynas skvarbias akis – jis stebėjo mane.
Ar ilgai mane stebėsi? – paklausiau.
Kiek galėsiu tiek žiūrėsiu. Ar kas nepatinka? – atkirto jis. Nesitikėjau tokio atsakymo, tad tik rūsčiai nužvelgiau jį ir apsisukau. Jis čiupo už rankos, tad man beliko tik sustot.
Kodėl kas kartą bėgi nuo manęs? – vėl uždavė klausimą.
Nebėgu. Tiesiog neturiu apie ką su tavimi kalbėtis, - atsakiau.
Gal norėtum ryt nueiti į kiną?
Nematau butinybės, tad ne, ačiū. – pašaipiai tarstelėjau.
Nebūk tokia šalta. Juk patinku tau.
Nebūk toks įsitikinęs, - prunkštelėjau. Nespėjau mirktelėti kai mane bučiavo vaikino lūpos. Jos buvo šiltos, minkštos ir beprotiškai saldžios. Jis taip meistriškai bučiavosi, kad man kojos sulinko, kaip tik tuo metu apsidžiaugiau, kad jis mane laikė, nes būčiau nugriuvusi. Kai pagaliau paleido stovėjau lyg apsvaigusi.
Ar vis dar sakysi, kad nepatinku? – sušnabždėjo Faustas atsirėmęs man į kaktą.
Ne, nesakysiu, - šnabždesiu į šnabždesį atsakiau. Tada apsisukau ir nuėjau.

6 skyrius

Kitą dieną mokykloje vengiau susitikti su Faustu ir Viliumi. Nenorėjau nei vieno iš jų matyti. Alė kaip visada tarškėjo, todėl galėjau nesiklausyti.
Tu net neįsivaizduoji kaip jūs atrodėt!! Daug kas tave stebėjo, bet tu gi žinai tai. Kaip visada esi dėmesio centre. Tai va... Tada Roberta paskelbė, kad pas ją vyks vakarėlis šį penktadienį. Aš, žinoma, iš karto supratau, kad ji nori dėmesio. Beabejo jai pavyko, bet neilgam. Vilius paklausė kelintą valandą ir ji koketiškai. Taip taip, koketiškai jam atsakė, kad nuo 20h, o tada... Tu nepatikėsi... Ji pasikorė jam ant kaklo. Na tu supratai, kad apsikabino.
Pala.. Ką tu pasakei?! – perklausiau aš.
Tu ką?? Nesiklausei?
Am.. Klausiausi, bet nelabai gerai išgirdau...-teisinausi aš. – Tai kaip jis sureagavo į tokį jos elgesį?
Nusišypsojo ir taip pat apkabino, – paprastai atsakė Alė. Galvoje prasidėjo minčių lietus. Kodėl? Kaip galėjo? Blefavo?? Įsiutau. - O kas yra?
Nieko, - tariau. Atsiprašiau jos, pasakydama, kad turiu kai ką sutvarkyti. Dabar privalėjau susirasti Vilių. Ėjau per koridorių ir kaip visada jaunesni mokiniai man praskyrė kelią. Kažkodėl apėmė šypsena ir drąsiai pasukau į kitą koridorių. Kažkas sušuko „atsargiai!“, bet buvo per vėlu. Į mane atsitrenkė kažkas.
Žiūrėk kur eini, - pasakiau pasilenkdama ir pasiimdama savo vadovėlį. Kai atsistojau ir pakėliau akis norėjau prasmegti skradžiai žemę.... Janas.... Susinervinusi apsidairiau gal kas eis pro šalį ir išgelbės.
Kokios mes agresyvios.
Nuo kada tu esi moteris? – sarkastiškai pratariu. Nužvelgiu jį žeminančiu žvilgsniu, jau noriu eiti, bet jis sugriebia už alkūnės ir sustabdo mane.
Na jau ne, mažute...
Nevadink manęs taip, - tyliai, bet aiškiai, nukertu ir trukteliu ranką iš jo gniaužtų. Jis jau žiojosi atsakyti, bet padarau kaip kas kartą kai nepageidauju jo draugijos. Švysteliu plaukais jam į veidą ir nueinu. Merginos stovėjusios šalimais išsižiojusios žiūrėjo į apstulbusį Janą ir nueinačia mane. Šyptelėjau pati sau. Pastebėjau koridoriaus gale einantį Vilių. Paspartinau žingsnį, bet mačiau, kad nespėsiu jo sustabdyti. Išsitraukusi telefoną parašiau jam sustot. Kai jis jau buvo bedingstąs už kampo išgirdau kaip gavo žinutę ir perskaitęs sustojo, o tada atsisuko. Priėjusi prie jo trenkiau skambų antausį.
Daugiau prie manęs nelysk, - apsisukusi ruošiausi eiti šalin, bet vėl man buvo sugriebta už alkūnės. Nusivedęs į šoną, kur mažiau žmonių įniršęs paklausė:
Kokio velnio? Ar aš dabar lindau?
Ne, bet tai tau už vakar.
Pavėluota reakcija. Aš atve, kaip pastebėjai, vakar bučiavau. Tu, pastebėjau aš, irgi mane. Taigi paaiškink už ką trenkei?
Bučiavaisi su manim, o tada glėbesčiuojiesi su Roberta, - sušnypščiu.
Štai kur problema, - linkteli jis, bet supratau, kad jis šaiposi. Jau užsimojau dar kartą trenkti, bet jis sugavo mano ranką ir papurtė galvą.
Negerai muštis. Tai taip neetiška elito merginai.
Užsičiaupk tu, elitinis asile.
Aš matau, kad tu pavydi.
Nepavydžiu, idiote, - piktai atsakau.
Tai kas čia per dramos dėl Robėrtos? – susidomėjęs paklausia.
Tai tau pamoka. Kad neįtrauktum manęs į savo kolekciją. Mes draugai! Jau kiek laiko esame jais ir tu dabar sumanei viską sugadinti.
Visu pirma aš nieko negadinu. Kiek prisimenu tu sakei, kad viskas buvo klaida, mes užsimiršome. Viskas pamiršta, - šaltakraujiškai metė man mano pačios žodžius. Nesutrikau ir ištraukdama ranką atkirtau:
Visa tai buvo PRIEŠ tau įsisiurbiant man į lūpas kaip grobuoniui. Tu manęs norėjai.
Ir dabar noriu, bet kaip matai nieko nedarau, - sumurma jis. Aš iš inercijos pasisuku ir ruošiuosi eiti, bet klupteliu ir jis mane pagauna. Dabar supykau ant savęs.
Paleisk mane.
Dabar to nenorėk, - burbteli amn į ausį ir supratau, kad jai paleis tėkšiuosi ant žemės.
Pastatyk mane.
Gerai, madam, - pasakė, o tada pastatė ant kojų.
Tavo žiniai aš – panelė, - taip tarusi nueinu į kabinetą.

dar.

DAR!!!

7 Skyrius


Gvidas mane išleido netoli pagrindinės gatvės, kad viską ką noriu pasiekčiau pėščiomis. Nuėjau į kavinę ir išsitraukiau telefoną. Parašiusi Alei užsisakiau dvigubą irisinį frappe. Kol laukaiu užsakymo gavau draugės žinutę:

Klausyk my sunshine, dabar negaliu.
Esu su Klaudijumis.
Pasikviesk F. Juk jis tau patinka, o tu jam.
So... The problem is gone.

Alė

Atsidususi atrašiau:
Problem IS.
He kissed me.
Remember? Negaliu pakviest.

*
Atnešė mano gėrimą ir aš gurkštelėjau. Po minutės gavau Alės atsakymą:

U dunno!
Invite him. NOW!

Alė

Šyptelėjau. Tada susiradau Fausto numerį ir parašiau:

Hey. Pameni kvietei susitikti?
Tai ne kinas, but a caffe.
So u can find me here.

U know me*

Atsigėriau savo frappe. Padavėja atnešė man žurnalą. Atsiverčiau jį, bet suvirbavus telefonui čiupau jį ir perskaičiau sms nuo Fausto:

‘k. I know a lot of caffe here.
Kuri būtent?

Smaigiau atsakymą, po to varčiau žurnalą. Už dešimties minučių užverčiau jį ir aiktelėjau.
Ar aš toks baisus?
Ne, bet galėjai įspėti, kad aju esi čia.
Nemačiau būtinybės, - atsakė Faustas. – beje, man patiko tave stebėti.
Labai miela, - su ironija pasakiau. Padavėja atnešė kavos, pastatė prie vaikiną ir koketiškai šyptelėjusi pasišalino.
Jei pakvietei tam, kad galėtum ironizuoti tuo išgersiu ir išeisiu.
Kur keliausi? – Paklausiau prieš tai gurkštelėjusi gėrimo.
Mieloji, nuo kada tau rūpi ką veikiu? – bandė sutrikdyti mane. Šiek tiek sunerimau. Kur dingo amlonus elgesys?
Ar tik ne tu kalbėjai apie tai, kad aš patinku tau? – kilstelėjusi antakį klausimu į klausimą atsakiau. Po to pridūriau: - galime kur nors nueiti.
Ruošiausi eiti aps draugą.. – atsakė stebėdamas kaip įsidedu šiaudelį į burną ir traukiu frappe. Mačiau kaip jis stebi mane geriant. Lėtai ištraukiau šiaudelį ir Faustas apsilaižė lūpas. Šyptelėjusi linktelėjau jam, kad kalbėtų toliau. Susivokęs, kad spokso pakėlė akis į manąsias ir stengėsi nebenukreipti žvilgsnio. – jis.. Jis rengia vakarėlį. Nori eit kartu?
O.. – pakviečiau padavėją su sąskaita. Padėjau dešimtine ir atsistojau.
Tai eisi su manim? – perklausė atidarydamas kavinės duris. Išėjusi į lauką atsisukau ir pasakiau tik tiek:
Po pusantros valandos lauk manęs čia su transporto priemone, - pasisukau eiti.
Palauk...
Ką? – atsisukau. Jis prėjo ir apkabino mane per liemenį ir kai pradėjo linkti manaiu pabučiuos. Norėjau to. Deja, jis palinko prie ausies ir jaudinančiu balsu ištarė:
Priblokši juos, kad ir kaip atrodytum.
Švelniai jį atstūmusi nusišypsojau.
Pusantros valandos, - pakartojau ir apsisukusi nulėkaiu į drabužių parduotuvę gatvės gale. Ten išsirinkau tobulą suknelę: tamsiai pilka, šiek tiek aukščiau kelių. Prie iškirptės prisiūti karoliukai, blizgučiai sueina į vieną liniją ir šitaip tiesiai iki klubų. Nuo ten jie išsiskiria į šonus paslėpdami kišenėles. Iš nugaros suknelė atvira. Kol pakavo suknelę paskambinau savo kirpėjai, kad tuoj pat atvyktų į mano namus. Ši sutiko ir pasakė, kad bus už penkiolikos minučių. Čiupau maišelį su suknele ir ištrūkusi į lauką paskabinau į grožio saloną.
Ar yra laisvų vietu manikiūrui?
Taip, - atsakė balsas. Už kampo pasukau ir kirtusi skersgatvį pasiekiau grožio saloną. Užėjau tenais. Paprašiau padengti bespalviu.
Skubate kažkur? – paklausė nuvalydama laką.
Taip.
Jums pasisekė, kad tereikia tik nuvalyti ir padengti bespalviu.
Žinau. Nesenai buvau čia.
Prisimenu. Jums Yva darė manikiūra, tiesa?
Taip.
Ji turi savotišką skonį. Gal todėl pas ją tiek daug klijienčių?
Sutinku. Ji labai gerai žino koks manikiūras tiktų į kokį nors pobūvį. Visada jį padaro išskirtiniu. Beje kur ji? – paklausiau.
Šiandien laisvadienį pasiėmė, - baigusi lakuoti man nagus išdžiovino juos. Nusišypsojau jai ir sumokėjau dvigubai. Išbėgusi į gatvę sugavau taksi ir įsėdusi pasakiau namų adresą.
Skubate, panele?
Taip, labai. Sumokėsiu dvigubai, jei pašalinsite kamščius.
Tuoj pat panele, - užgazavęs pasuko į šoną ir nudūmė per skersgatvį į kitą gatvę, ne tokią užkimštą. Ten lenkė mašinas kaip kokiose formulė 1 lenktynėse. Po 5 minučių buvau namie. Kambaryje jau laukė kirpėja.
Tu užtrukai.
Atsiprašau, - tada lestelėjau į kėdę. Sofi dirbo greitai. Suprantame vienas kitą tik pažvelgusios į akis. Patrumpino man plaukus ir sukėlė juos viršun į elegantišką kuodą. Prikišta segtukų šukuosena laikėsi puikiai. Po pusvalandžio buvau susiruošusi. Žvilgtelėjau į laikrodį. Liko pusvalandis. Velniava. Nuėjau į vonią ir pasidažiau, tada apsirengiau suknelę, apsimoviau aukštakulnius. Iš spintos išsitraukiau juodą, blizgančią delninukę ir nulėkaiu laiptais žemyn. Gvidas ištiesė paltuką ir atidaręs duris praleido. Kol lipau laiptais prie juodos mašinos, Gvidas greit nubėgo ir įšokęs į mašiną palaukė kol įlipsiu. Tik įlipau ir mašina truktelėjo iš vietos. Prisiplojau prie sėdynės.
Gvidai, lėčiau.
Gerai panele, jūs vėluosite.
Ach.. tiek to. Gazuok, - greitis man patiko, bet ne mieste. Į susitikimo vietą pavėlavau dviem minutėm. Taip kaip ir reikia. Lėtai išlipau iš mašinos ir nuėjau prei Fausto. Šis stovėjo su smokingu prie savo limuzino. Priėjau prie jo. Jis žvilgrelėjo ir vėl nusisuko. Įsirėmiau rankaį šoną ir laukiau kada atsisuks. Pajutęs kad vis dar stoviu lėtai atsisuko ir išpūtė akis.
Čia tu? – paklausė. Aš vis dar stovėjau įsirėmusi į šoną. Sutrikęs jis atidarė duris į limuziną. Įsėdau ir pasislinkau. Įsėdęs ir pasakęs vairuotojui tikslą atsisuko į mane.
Aš.. Tu.. Aš.. – mekeno.
Tu negali patikėti, kad per tokį trumpą laiką atrodau šitaip gerai.
Taip. Kaip tu..? Tu atrodai labai.. –Pagaliau atsisukau į jį ir susidomėjsui ką jis pasakys. – seksuoliai.
Nieko nuostabaus. Aš taip ir turėjau atrodyti. Elegantiška ir seksuoli. Mano planas pasisekė. Šyptelėjau jam.
Gal nori šampano? – sukruto jis.
Neatsisakyčiau, - įpylęs Faustas pirmą padavė man, o po to įsipylė sau. – Kur vyks vakarėlis?
Pas Maiką.
Paspringau šampanu. Faustas nustebęs žiūrėjo į mane, o aš sudejavusi padėjau gėrimą į šoną ir nusisukau į langą.

Dar!

Rašytoja krč o.o dar.

8 skyrius

- Kas nutiko? – paklausė Faustas. – Ar jis tau kažką padarė?
- Ne.. – sumurmėjau. – Nieko nepadarė.
- Tai kas..?
- Nieko, Faustai. Viskas gerai, - bet gerai nebuvo. Maikas geriausias Jano ir Viliaus draugas. Žinoma, tie du bus tenais ir, žinoma, aš juos sutiksiu. Maikas tikrai žinos kas nutiko su Janu Airijoje, kas nutiko su Viliumi kai grįžau ir nesusilaikys pasižiūrėti šou. Tikiuosi jis niekam nepasakos garsiai, juk tada jo vakarėlis įeis į elito istoriją, ko jis tikrai norėtų. Ką gi.. Turi susiimti ir laikytis su Faustu atkokiau nuo dėmesio centro. Išlipome iš limuzino ir užlipome laiptais į pastatą. Kai liokajus atidarė duris supratau, kad išsisukti nepavyks, nes hole buvo pilna žmonių, kurie atsisuko pasižiūrėti kas atvyko. Ėjau įsikibusi Faustui į parankę ir meldžiau, kad visi taip nespoksotų. Prie mūsų priėjo Maikas ir paspaudęs ranką mano palydovui atsisuko į mane. Iš pradžių nustebęs pabučiavo ranką, o tada įžūliai nusišypsojo. Norėjau jam tvoti savo delninuke, bet susilaikiau.
- Sveika, gražuole. Nesitikėjau, kad atvyksi į mano vakarėlį.
- Labas ir tau. Aš taip pat nesitikėjau, kad atvyksiu, bet matai.. Pasitaiko sutapimų,- šaltu balsu atsakiau.
- Mieloji, nebūk tokia šaltakraujiška, nes aš žinau kitokią tiesą.
- Tu.. – įtūžau, bet mane pertraukė Fausto krenkštelėjimas.
- Echem.. Atsiprašau, bet, Maikai, gal nekoketuotum su mano palydove?
- O taip... Visai pamiršau. Atsiprašau. Eikite linksmintis, - taip taręs Maikas nusisuko ir nuėjo pasitikti kitų svečių. Aš dėkinga spustelėjau Faustui ranką. Šis plačiai nusišypsojo ir nuėmęs man paltą nuėjo jį pakabint. Stovėjau vietoje ir dairiausi ieškodama ir skaičiuodama kiek pažįstamų čia yra. Grįžus Faustui paėmiau jo ranką ir nuėjome į salę. Ten grojo tranki muzika ir daug kas šoko. Vaikinas nusitempė mane prie stalo su gėrimais. Padavė taurę su šampanu, o sau pasiėmė viskio. Gurkštelėjusi pajutau burbuliukus kylančius į nosį. Susijuokiau ir pažvelgiau į Faustą spindinčiomis akimis.
- Eime pašokt?
- A.. gerai, - sutiko šis. Nusitempiau jį į šokių aikštelę. Užgrojo priedainis ir mes pradėjome judėti muzikos ritmu. Suknelė kartais suspindėdavo nuo šviesų ir apšviesdavo mano nuogo kūno plotus. Šokau ilgai. Su Faustu nebuvo sunku, nes jis tikrai geras šokėjas. Po geros valandos įsijungė tango melodija ir jis uždėjo mano rankas sau ant pečių, o pats apkabino mane per liemenį. Jis šyptelėjo ir timptelėjo mane šokio ritmu. Judinau klubus į šoną jis irgi. Tada kilstelėjau antakį ir iškviečiau netiesiogiai jį rungtis kas geriaus sušoks. Vis dar susikibusi su juo slystelėjau dešinę koją už savęs ir judinau klubais į priekį. Faustas pasižiūrėjo ir nustebęs paklausė:
- Kas tai?
- Manau mano kūnas pajuto muzikos tikrajį ritmą, - atsakiau. Faustas linktelėjo ir palingavęs į šonus po akimirkos šoktelėjo išsitiesdamas. Ištiesęs vieną koją atgal truktelėjo mane į save. Kad nenukrisčiau įsikibau į jo rankas ir atsišliejau į tvirtą krūtinę. Faustas iš kažkur ištraukė tango judesius ir kojomis sutrepsėjęs tarstelėjo:
- Tikriausiai ir mano kūnas pajuto.
Nusišypsojau ir išsirietusi atgal jis šoktelėjo ir žengtelėjo į priekį tada apsuko mane ir vėl prisitraukė mane nugara arčiau savęs. Žingsniukas į priekį, į šoną, apsisukimas, atgal į kitą šoną. Mano koja šonan jo atgal, judesiai klubais. Žmonės pradėjo skirstytis į šonus, bet to nepastebėjau. Žiūrėjau ką dar man parodys Faustas. Žingsnelis į priekį, į šoną, trys atgal. Tada jis žiūrėdamas į akis su savo koja užkabino manąją ir stumtelėjo į savo pusę. Apsivijau jį kojomis, tada atkabinau ir jis iškėlė mane viršun. Visi pradėjo ploti mes kartu susijuokėme ir nieko nematydami judėjome muzikos ritmu. Apsisukimas ir štai esu už jo nugaros. Tada pritūpiau ir lėtai išsiriesdama pakilau. Dj‘ėjus pagreitino ritmą, kuris iš tango lėto ir karšto tapo, aistingas ir greitas salsos. Vėl mano rankos atsirado ant jo pečių, o jo ant mano menčių, delnai susikibę. Pamaniau dj‘ėjus išprotėjo. Juk visą laiką judinti klubus salsos ritmu sunku. Tačiau iš galvos viskas išdulkėjo, kai pamačiau kaip Faustas pradėjo judėti. Jis jau buvo be švarko. Apsukęs mane žengtelėjo atgal, po to į priekį, vėl atgal, vėl į priekį visą laiką darydamas tai ko mane akys netikėjo kada nors išvystančios. Tada prisitraukęs prie pat iškėlė mano rankas į viršų ir apkabinęs per liemenį loštelėjo atgal. Atsilošusi pastebėjau kaip pro žmones prasibrauna Janas su Maiku. Pasistengiau nukreipti visą dėmesį į šokį. Lėtai pakilau ir aistringai pabučiavau Faustą į lūpas. Vėl išgirdusi plojimus atsitraukiau ir pažvelgusi į susirinkusius nusijuokiau. Abu nusilenkėme. Kai pasisukome pasitraukti iš šokių aikštelės pastebėjau kaip mane akimis grežia Janas ir prie jo palinkęs, kažką sakantis Maikas. Nusisukau ir pažvelgusi į kitą šoną nustėrau. Vilius taip pat žiūrėjo į mus. Žvilgtelėjau į Fausto akis. Žydros akys juokėsi ir džiūgavo.
- Iš kur išmokai šokti?
- Tėvai vertė lankyti pamokas. Gerai, kad jos pravertė, - linksmai atsakė jis.
- O taip. Tu tikrai gerai šoki.
Nuėjome į balkoną. Faustas iš kišenės išsitraukė cigaretes ir prisidegė. Užsirūkęs žvilgtelėjo į mane. Nustebusi stebėjau kaip jis rūko.
- Kas nutko gražuole, kad žiūri kaip išsigandęs triušis.
- Nesu išsigandusi, bet man keista, kad rūkai.
- Kodėl?
- Net nežinau, - atsakiau atsiremdama į turėklus ir nusukdama žvilgsnį į balkono duris. – Visi mano geriausi draugai rūko: Alė, Laura, Agota, Vilius, Maikas...
- Palauk. Alė, tai ta, kuri visada su tavimi?
- Taip.
- Ir nuo kada Vilius tavo geriausias draugas?
- Nuo penkerių metų, kai mūsų tėvai atvažiavo nakvot į jų vila. Visą savaitę buvome neišskiriami draugai.
- O dabar išskiriami? – nustebinta klausimo pašnairavau į Faustą. Jau norėjau atsakyti, bet į balkoną įsiveržė grupelė žmonių. Daug merginų ir vienas vaikinas. Abu atsigrežėme pasižiūrėti. Atpažinusi Vilių susiraukiau. Jis buvo apsirūkęs žolės ir graibė visas merginas iš eilės. Tada jis ažsilipo ant turėklų ir persisvėrė. Negalėjau jam to leisti.
- Atleisk, Faustai, bet ne, - giliai atsidusau stebėdama persisvėrusį kvailį. - Mes vis dar neišskiriami, todėl turiu jį parvešti namo kol nenukrito nuo balkono.
- A.. gerai.. jei norit pasinaudokit mano limuzinu.
- Tikrai? – pasitikslinau.
- Žinoma.. – daugiau neleidau jam kalbėti. Pabučiavau ir apsisukusi nubėgau prie Viliaus. Pagriebusi už rankovės tempiau prie ssavęs, nes tas jau ruošėsi šokti vaizduodamas super herojų.
- Viliau.. Ateik čia, - įsakiau tempdama.
- O.. Atėjai pas mane, nes Faust.. – žaktelėjęs jis apsikabino mano kaklą ir pasilenkė bučiniui.
- Ne. Atėjau tavęs išsivesti.
- Ką? O kaip merginos? – neblaivas klausinėjo Vilius. Merginos pritarė ir klegėdamos įsikibo į Viliaus marškinius. Jos irgi buvo apsirūkiusios. Atsidūsau ir išplėšiau savo draugą joms iš rankų. Nutempiau jį į vidų. Priėjo Faustas ir pasisiūlė padėt. Sutikau. Apkabinę jį Vilių per liemenį nuešėme jį laiptais į apačią.
Galiausiai įsėdome į limuziną.
- Ačiū, Faustai..
Limuzinui pajudėjus pastebėjau, kad Vilius pradėjo žiaukčioti. Iš šoninės lentynėlės ištraukaiu maišelį ir padaviau jį Viliui. Tas bandė jį atidaryti. Ištraukusi iš jo rankų tą varganą maišelį greit praskėčiau ir padaviau. Laiku. Viliu supykino ir jis pridirbo beveik pusę maišelio. Pasibjaurėjusi bandžiau surasti dar vieną maišelį. Taip pat suradau servetėlę ir visa tai padaviau. Svajojau kuo greičiau atvažiuoti į namus.

Talentas;D Tau reiktų tapt rašytoja;)

Dar.

9 skyrius

Pagaliau privažiavome mano namus. Išlipusi padėjau išsikabaroti ir Viliui. Galiausiai atsidūręs lauke apsidairę ir sutrikęs prakalbo:
- Kas čia per ****? Aš čia negyvenu, - mostelėjo ranka į mano namą. Tada atsisuko į mane ir žioptelėjo. Išsigandau, kad tuoj užvirs ant manęs, todėl su siaubu akyse žiūrėjau į jį. Pribėgo Gvidas ir padėjo man jį užtempti laiptais vidun. Kai kilome laiptais link mano kambario Gvidas tyliai prašneko:
- Panele, o jis tikrai girtas!
- Gvidai, jis ir apsipūtęs žolės dar...
- Galėjot jį namo nuvešti, nes vargšei Debei reiks daug ką sutvarkyti po jo.
- Žinau, bet negalėjau jo tokio vešti namo.
Pagaliau priėjome mano kambarį.
- Ačiū, Gvidai. Toliau aš pati susitvarkysiu.
Įvirtau su Viliumi į savo kambarį. Nutempiau jį iki vonios ir stumtelėjau vidun. Šis klestelėjo ant kėdės. Padėjau jam nusirengti: numoviau batus, kojines, atsagsčiau marškinius ir nurengiau. Liko kelnės.
- Gal pats nusimausi? – paklausiau. Tas beveik užmigęs papurtė galvą. Palinkau prie jo ir atsegiau diržą. Pabandžiau pastatyti jį ant kojų. Kai pavyko jutau, kad jis vis tiek kris atgal į kėdę. Greit tūptelėjau ir truktelėjau jo kelnes žemyn. Vilius, kaip ir maniau, krito atbulas ir netikėtai atsimerkė.
- Kur aš?
- Pas mane vonioje.
- O.. Senai čia lankiausi... – ir vėl nuleidęs galvą pradėjo knapsėti. Atsidususi apsisukau ir iš spintelės ištraukiau dantų šepetuką. Apsidžiaugiau, kad kažkada nupirkau daug tokių. Pas mane pastoviai kas nors nakvodavo. Dažniausiai geriausi draugai. Uždėjau pastos ir atsisukau į Vilių. Tas vos pastovėdamas ant kojų bandė išeiti iš vonios.
- Kur tu eini? – nustebau.
- Į lovą...
- Na jau ne! Tavęs smirdančio tenais neleisiu, - užprotestavau. Sulaikiusi jį atrėmiau į duris ir užrakinau jas, kad nepabėgtų. Sudejavęs išsižiojo, tad įbrukau jam dantų šepetėlį burnon. Jis ir toliau stovėjo išsižiojęs. Vėl atsidususi pradėjau jam valyti dantis. Krenkštelėjau pajutusi Viliaus rankas sau ant šonų. Jis kreivai nusišypsojo.
- Kaip gera, kai tu šalia. Tada žinau, kad pasirūpinsi manimi.
- Todėl per bendrus vakarėlius leidi sau prisigerti ir prisirūkyti?
Viliui kažką neaiškiai sumurmėjus atrakinau duris ir išstūmiau iš vonios. Jo drabužius surinkau nuo žemės ir nusekiau iš paskos į kambarį. Šis jau ropštėsi į lovon. Mečiau jo rūbus į šoną ir pribėgau prie jo.
- Viliau, čia mano lova. Tu miegosi kitur.
- Ne. Šiandien noriu čia.
Užsiklojęs antklode smigo. Grįžau į vonią ir nusiprausiau, persirengiau, o priėjusi prie lovos sustojau. Stebėjau miegantį Vilių. Po kelių minučių įsmukau į lovą ir truktelėjau antkoldę ant savęs. Įsisupusi į ją dar spėjau pagalvoti apie tai ką išrėšiu tam nenaudėliui į akis, o tada užmigau palaimingu miegu.

DAR!

10 skyrius

Pajutau kaip saulės spinduliai spigina į akis. Pabandžiau atsimerkti, bet saulė taip skaisčiai švietė, kad teko paslėpti veidą pataluose. Tada pajutau, kad šalimais guli kažkas. Pakėliau galvą ir išpūčiau akis. Vilius kietai miegojo užmetęs vieną koją ant manęs ir viena ranką apkabinęs mano liemenį. Pabandžiau nepastebimai išsmukti, bet jis tik prisitraukė mane arčiau. Atsidususi apsiverčiau ant nugaros ir stebėjau lubas. Vilius patraukė koją, bet uždėjo savo galvą man ant krūtinės. Jis vis dar miegojo. Akimirką dingtelėjo, kad taip ir turi būti- kiekvieną rytą turiu pabusti šio vaikino glėbyje skaisčiai šviečiant saulei. Nusišypsojau ir uždėjau kitą ranką jam ant galvos. Mano pirštai įsivėlė į jo plaukus, pradėjo glostyti kaip kačiuką. Po kelių minučių Vilius krūptelėjo – pabudo iš sapno. Šypsena dingo, atitraukiau ranką ir laikiau kada gi jis atsisuks. Po penkių minučių, o gal dešimties išgirdau jo kimų nuo miego balsą:
- Noriu, kad tai nesibaigtų.
- Kas?
- Galvos glostymas, - atsisukęs į mane Vilius šelmiškai nusišypsojo. – Labas rytas, gražuole, - taip taręs pabučiavo į lūpas. Atsitraukęs tyrinėjo mano akis, kurios apsitraukė aistros migla. Norėjau, kad vėl pabučiuotų. Atrodė, kad kažkas mostelėjo burtų lazdele ir Vilius vėl palinko prie mano lūpų. Šį kart palaikė lūpas keliom sekundėm ilgiau. Kai pradėjo trauktis atgal stengiausi suvaldyti norą jį prisitraukti, bet.. Bet rankomis suėmiau jo veidą ir prisispaudžiau jį šalia savęs. Padovanojau gilų, aistringą, ilgą ryto bučinį. Kai susivokiau ką darau atstūmiau jį.
- Noriu, kad tai nesibaigtų, - sumurmėjo tą patį Vilius.
- Kas? – paklausiau kaip kvailė.
- Šitai, - ir vėl pradėjo lenktis prie manęs, bet sustabdžiau jį. Nustūmiau į kitą lovos krštą ir išlipusi iš lovos tariau:
- Naktis baigėsi, Viliau, gali eiti namo.
Nuėjau į vonios kambarį. Nusirengiau pižamą ir įlipau į dušą. Įjungiau vandenį ir tas pasipylė didele srove. Atsisukau į kitą pusę ir išpūčiau akis, o po sekundės surikau kaip pjaunama. Pas mane į dušą lipo Vilius.