Pimosios meilės sparnai

Pirmas pasimatymas


Gerda su tėvais ir jų draugais atvyko atostogų prie jūros. Žinoma, buvo daug Gerdos bendraamžių, bet tarp jų buvo ir jaunesnių, tačiau vis tiek visi gerai susibendravo ir leisdavo laiką kartu. Gerdai labai patiko vienas iš vaikinų. Ir štai vieną vakarą jis pakviečia ją pabūti dviese, be kitų.

Gerda

Stovėjau prieš veidrodį ir sukau galvą ką turėčiau apsirengti į pirmą pasimatymą su JUO. Labai apsidžiaugiau kai pakvietė susitikti ir pabūti tik dviese, o ne draugų kompanijoje. Ech.. Tiesiog alpstu dėl jo. Ar tai meilė? Dar truputį pasisukiojau prieš veidrodį – apžiūrėjau save iš visų kampų. Kas tiktų einant į atrakcionų parką ir pasivaikščiojimui pajūriu? Atsisukau į drabužių krūva, kuri voliojosi ant lovos. Pradėjau kapstytis: raudoni marškinėliai - per ryškūs, violetinė palaidinė – purvina, ištraukiau kūno spalvos suknelę. O taip. Ji labai graži su karoliukais prie iškirptės. Deja atrakcionams netinka. Įsikapsčiau giliau ir ištraukiau paprastus mėlynus marškinius su juodu megztuku. Taip pat susiradau bridžus. Manau turėtų tikti. Jei per daug išsipuošiu jis pagalvos, kad man rūpi išvaizda labiau nei yra iš tikrųjų. Apsirengiau ir perbraukiau šukomis plaukus. Atrodžiau mielai. Nusišypsojau savo atspindžiui tuomet nubėgau laiptais žemyn, įšokau į batus ir išlėkiau.
Ėjau link suoliuko, prie kurio susitarėme susitikti. Jis sėdėjo nuleidęs galvą į batus, ranką atmestinai užmetęs ant suoliuko atramos. Einant link jo jis pakėlė galvą ir pamatęs mane pašoko. Nusišypsojau jam ir sutrikau, nes nežinojau ar tiesiog pasisveikinti ar apkabinti, o gal paspausti ranką? Jam nusišypsojus ir pasakius man „labas“ atsipalaidavau. Patraukėme į atrakcionus. Iš pradžių pasukome vaiduoklių labirinto pusėn. Prie kasos susiginčijome:
- Gerda, leisk mokėti man...
- Ne! Kodėl turėtum mokėti už mane? Tai didžiausia nesąmonė. Taip nėra sąžininga.. – kol aiškinau jam kodėl negalima taip elgtis jis sumokėjo. Kasininkė plačiai šypsojosi ir padavusi bilietus pasakė:
- Džiaukis. Retai pasitaiko džentelmenų.
Nesupratau ką ji turi omenyje. Pykau. Kas čia per diskriminacija? Žygiavau pirma jo. Bet priėjus kontrolierių sustojau – bilietus turėjo Simas. Po kelių minučių ėjome tamsiu labirintu. Maniau bus juokinga pasivaikščiot tokiu, bet visur smirdėjo lavonais, po kojom mėtėsi rankos, kojos ar kitos kūno dalys, staigiai žybtelėdavo šviesa, imituodama žaibą, kurio labai bijau, ir pasigirsdavo garsus trenksmas iš paslėptų kolonėlių. Per vieną iš tokių trenksmų, man prie pat ausies, pašokau ir pasitraukdama užkliuvau už kažkokio daikto ant žemės. Mane krentančią pagavo Simas. Vėl blykstelėjo šviesa imituojanti žaibą, pakėliau galvą ir pamačiau jo sutrikusį veidą. Šviesai užgesus stovėjome nejudėdami, bet netikėtai pasigirdo trenksmas visai prie pat ir aš norėjau įsikniaubti jam į marškinius, bet mano skruostas netyčia perbraukė per jo kaklą ir man kvėptelėjus Simo oda pašiurpo. Mintyse sukosi įvairios mintys ką galėčiau padaryti, bet vietoj to, kad įgyvendinti bent vieną iš tų minčių, nusisukau ir patraukiau pirmyn, kuo greičiau iš šito baisaus labirinto. Išėjus atsidusau, tuomet pajutau jį už savęs. Ėjome link velnio rato. Tai buvo mano sena svajonė, o dabar ji išsipildys ir dar su man labai patinkančiu vaikinu. Įlipome į kabiną, mus uždarė ir liepė nepersisverti per langelį, nes už nukritimą jie neatsako. Pagaliau pradėjo kilti. Laimės kupinu žvilgsiu stebėjau kaip kylame. Vaizdas buvo nepakartojamas, todėl nusijuokiau ir suplojau rankomis. Išgirdau kikenimą, atsisukau ir nustėrusi stebėjau kaip Simas dabar tiesiog raitėsi iš juoko.
- Kas čia juokingo? – paklausiau.
- Atleisk. Tikrai nesinori juoktis, bet juokinga.
- Tai iš ko juokiesi? – dar kartą uždaviau tą patį klausimą.
- Iš tavo išraiškos atsisukus į mane, – atsakė. Taip ir nesupratau kas čia juokingo, todėl tik nusisukau ir toliau žiūrėjau į vaizdą už langelio. Kai juokas nutilo pajutau kaip šiltos rankos mane apglėbia ir prispaudžia prie tvirto kūno. Vos keliai nesulinko, atrodė, kad nualpsiu iš laimės. Ratui nusileidus ant žemės išlipome ir jis pasiūlė nueiti pasivažinėti mašinėlėmis. Su malonumu sutikau, todėl ieškojomės mašinėlių. Atėjus abiems pasirodė per brangu, tad nusprendėme nusipirkti cukraus vatos ir traukti į paplūdimį.
Vėl bandžiau įtikinti, kad susimokėsiu, bet jis tik šelmiškai nusišypsojo ir tarė, kad baigčiau prieštaraut.
- Dvi porcijas, prašau, - paprašė Simas. Stovėjau susiraukusi, bet kai padavė vatą šyptelėjau. Pasukus link pajūrio matėme daug susikibusių porų. Suvalgius vatas, nusiaviau batus, jūroje nusiplovėme rankas.
- Še tau už tai, kad neleidai susimokėti, - ir šliūkštelėjau į jį vandenį.
- Ach tu.. – sudejavo jis ir prisidengė akis. Išsigandau ir suėmiau jam veidą:
- Parodyk. Nagi, atsimerk, leisk pažiūrėt ar labai raudonos, - įkalbinėjau jį. Jis suėmė mano rankas ir atsimerkė. Jo akys buvo įprastos, visai neparaudusios nuo sūraus vandens. Supratau, kad tai buvo gudrybė. Stebėjau ką darys, bet Simo akys buvo ramios ir hipnotizavo. Jos buvo žydros, tačiau nuo besileidžiančios saulės patamsėjo ir atrodė labai gilios. Pagaliau jis paleido mano rankas ir jos nusviro man prie šonų. Toliau žiūrėjome vienas į kitą. Staiga stumtelėjau jį, čiupau batus ir sušukau:
- Pagauk mane, jei toks gudrus!
- Kai pagausiu tu turėsi gaudyt mane!
- Na jau ne. Nepagausi, - bėgau smėliu kiek tik kojos nešė. Girdėjau kaip jis mane vijosi, jam pavojingai priartėjus mečiausi šonan ir skuodžiau prie vandens. Įbridau jūron iki kelių ir šokau pergalės šokį mojuodama batais. Dabar jis manęs nepagaus, nes tikrai nebris jūron.
- Aš tuoj nusiausiu. Ką tada darysi? – pasilenkė ir pradėjo rištis sportbačius. Nustėrusi žvilgtelėjau į jį, bet netikėtai jūros banga šliūkštelėjo mano nugarą ir pamečiau batą.
- O ne! Gaudyk! A-a-a-a.. – spygavau ir bėgiojau paskui plaukiojantį mano turtą. Simui tik įbridus sužvejojau savo nelaimingą, šlaipią batą. Atsidusau ir grįžau į krantą. Jis pradėjo juoktis, vėl... Susinervinau:
- Kas šį kartą tave prajuokino?
- Argi tau ne juokinga? Tu bėgiojai jūroje paskui savo batą! – nusijuokė. Supratau kaip tai kvailai turėjo atrodyti iš šono, todėl juokiausi kartu su juo. Kartu stebėjome saulėlydį. Buvo labai gražu. Jai nusileidus apsiaviau savo pusiau išdžiuvusį apavą. Atsistojome ir pasukome link namelio, kuriame ilsėjosi mūsų šeimos, laukė draugai. Beeinant pajūriu pamatėme bėgant grupelę žmonių. Jie bėgo tiesiai į mus. Po kelių akimirkų supratau, kad tai tie patys mūsų draugai. Jie juokiesi ir staiga užgriuvo ant mudviejų. Visi juokėsi ir voliojosi smėlyje. Mintyse keikiau juos, nes sutrukdė mano pirmam pasimatymui. Kai pagaliau pakilau, nusivaliau smėlį pamačiau, kad keli iš jų jau kopose ir tuoj bus namie. Ant kalno, Justas, Kostas ir Milda atsisuko, kvietė likusius su manim ir Simu paskubėti, nes vakarienė laukia. Netikėtai Simas paėmė mane už rankos ir nusitempė paskui save. Ėjau paskui jį, o už mūsų Dovilė, Eglė, Viltė, Pijus, Gytis, Vilius ir Audrius. Galiausiai pasiekus namus Simas spustelėjo mano ranką ir paleido. Pakėlusi galvą mačiau, kad savo šypsena jis bando mane padrąsint ir jaustis geriau. Man atrodė, kad tikrai įsimylėjau. Sėdėjome prie didžiulio stalo ir valgėme. Visi daug kalbėjo, juokėsi, o aš sėdėjau ir kramčiau. Galvojau apie tai, kas nutiko vaiduoklių kambarį, velnio rate, pajūryje, pakeliui namo. Pakėliau galvą, permečiau akimis šį didžiulį stalą: Justas, Pijus, Viltė, Simas, Kostas, Milda, Eglė, Audrius, Dovilė ir kiti, bei jų tėvai. Akys grįžo prie valgančio Simo. Jis pakėlė akis ir taip pat pasižiūrėjo į mane, širdis pradėjo plakti kaip patrakus, staiga gavau skaudų kumštelėjimą alkūne. Atsisukusi pamačiau mamą, kuri savo „Nežiopsok taip, nes atrodai kvailai“ žvilgsniu mane privertė nurausti. Nuleidau žvilgsnį į lėkštę, bet nebeturėjau noro valgyti, tad pakilau ir prasibroviau pro sėdinčius Gytį, Dovilę, Mildos ir Kosto tėvus. Pasukau prie sūpuoklių. Atsisėdau ir pradėjau suptis. Kilau vis aukštyn ir aukštyn. Kai pasiekiau aukščiausią šaką pradėjau stabdyti. Beveik sustojusi pastebėjau, kad Simas stovi atsirėmęs į medį ir stebi mane. Sūpuoklės palengva mane supo, net nesupo, o tiesiog lingavo. Atsistojau, priėjau prie jo. Žiūrėjome vienas į kitą, tada jis mane apkabino ir priglaudė, pabučiavo. Stovėjau sustingusi, jaučiau jo švelnias lūpas ant savųjų. Po kelių sekundžių jis atsitraukė, bet vis dar laikė apkabinęs. Dar po penkių minučių paleido ir vėl pakštelėjo į lūpas. Stovėjau apšalusi ir stebėjau kaip jis nueina.

Simas

Išėjau iš dušo, susiradau švarius džinsus, užsimečiau languotus marškinėlius, bet dar neužsisegęs jų prisiminiau, kad pamiršau savo senelio grandinėlę. Tai vienintelis daiktas, kuris primena jį. Užsisegiau ją ir lipdamas laiptais žemyn užsisegiau marškinius. Galvojau apie JĄ. Ji man iš karto patiko. Tokia paprasta, draugiška, linksma ir nesukanti galvos dėl savo išvaizdos. Ypač graži būdavo, kai žiūrėdavo į mane savo karamelės spalvos akimis. Tik imki ir bučiuoki. Žinoma to nedarydavau, bet vakar vakare išdrįsau Gerdą pakviesti į pasimatymą. Eisime į atrakcionus, po to į paplūdimį. Nulipęs užsirišau sportbačius. Prisiminiau, kad dar pamiršau piniginę, todėl greitai užlėkiau į viršų ir pasiėmiau ją. Įsikišau į galinę džinsų kišenę. Permečiau akimis save veidrodyje ar padoriai atrodau.
Sėdėjau ant suoliuko, prie kurio susitarėme susitikti. Žiūrėjau į batus, nes taip buvo lengviau laukti. Skaičiavau kiek siūlų dygsnių yra dešiniajame šone. Pakėlęs galvą pamačiau ją ateinant, todėl pašokau ir.. Praradau žadą. Ji atrodė labai mielai, o jai nusišypsojus norėjau šokinėt iš laimės. Žinojau, kad ši šypsena priklauso man ir niekam kitam. Pasukome į atrakcionus. Eidami nusprendėme iš pradžių apeiti vaiduoklių kambarį, tada velnio ratą. Prie kasos susiginčijome. Ji primygtinai norėjo pati susimokėti už bilietą.
- Gerda, - sakiau, - leisk mokėti man.
- Ne! Kodėl turėtum mokėti už mane? Tai didžiausia nesąmonė. Taip nėra sąžininga.. – kol ji man aiškino aš tiesiog padaviau pinigus kasininkei. Mačiau kaip ji išpūtė akis ir užsikirto. Kasininkė plačiai nusišypsojo ir paduodama man bilietus tarė;
- Džiaukis. Retai pasitaiko džentelmenų.
Nesupratau ką ji turėjo omenyje, bet iš Gerdos išraiškos supratau, kad ir ji nesuprato. Man atrodė natūralu sumokėti už merginą. Juk AŠ ją pakviečiau. Mačiau kaip Gerda žengė pirma manęs ir pyko, bet prie kontrolieriaus sustojo ir palaukė manęs. Padaviau juos ir įžengėme į labirintą. Ten smirdėjo lavonais, visur mėtėsi rankos, kojos ir kitos kūno dalys. Žiūrėjau, kad ji neužkliūtų ir nenukristų. Žybtelėjo šviesa ir Gerda aiktelėjo. Taip. Šviesa netikėta, bet guriai sugalvota kaip imituoti žaibą. Iš paslėptų kolonėlių pasigirdo garsus trenksmas, šį kartą imituodamas griaustinį. Jis buvo taip arti merginos, kad ši šoktelėjo ir užkliuvo. Greitai ją sučiupau ir ji nespėjo nugriūti. Vėl žybtelėjo šviesa ir pamačiau, kad jos veidas visai arti manojo, karamelinės akys tiesiog užvaldė mane ir galvojo sukosi mintys apie bučinį čia pat. Susivaldžiau. Šviesoms užgesus stovėjome tylėdami, bet prie pat mūsų pasigirdo kurtinantis trenksmas ir Gerda stipriai sugniaužė mano marškinius, jie įsitempė, kai ji palenkė galvą jos skruostas perbraukė man per kaklą. Mane išmušė karštis, o tada ji kvėptelėjo. Maniau tuoj ištiks infarktas. Jos plaukai kvepėjo levandomis. Staiga ji nusisuko ir nuėjo. Gal aš smirdu? Jai einant priekyje manęs pakėliau ranką ir pauosčiau pažastį.. lyg ir nesmirdu. Kas jai pasidarė? Stebėjau kaip ji eina: nesidairo, nesijuokia, ir žybtelint šviesai krūpteli, užsidengia ausis trenksmui dar nesugriaudėjus. Galiausiai mums išėjusi atsikvėpė. Tuomet patraukėme link velnio rato. Įlipus į kabina mus perspėjo nepersisverti per langelį. Jie ką mano mes kvaili? Imsime ir versimės čia. Pf.. Vėl stebėjau ją. Kaip ji spindinčiomis akimis stebi vaizdą per langelį, kaip ji nusijuokia ir suploja rankomis. Sukikenau, bet jai atsisukus suėmė juokas. Velnias. Pagalvos, kad aš kvailys. Tada ji paklausė kas čia juokingo. Nesumečiau ką atsakyti, tad tik kažką suvėliau. Tada, kad ji negalvotų, jog juokiausi iš jos apkabinau. Norėjau pajusti levandų kvapą geriau, tad šiek tiek prispaudžiau. Buvo labai gera ją šitaip laikyti. Kai ratas nusileido ir išlipome nusprendėme pašėlti mašinėlėse, bet suradę jas kartu nusprendėme, kad brangu, tad pasiūliau cukraus vatą. Ji mielai sutiko. Nusipirkę vatos ėjome link pajūrio. Matėme daug susikibusių porelių. Užsidegiau noru paimti jos ranką, bet manoji buvo lipni tad teks palaukti. Paplūdimyje ji pradėjo nusiavinėti batus, tad aš tuo metu pradėjau plauti rankas. Jai pritūpus šalia užsižiopsojau į jos profilį. Mačiau kaip ji šnairuoja į mane, tad kai šliūkštelėjo vandenį užsidengiau akis.
- - Ach tu.. – dejavau. Tikėjausi, kad ji pradės įkalbinėti atsimerkt. Taip ir buvo. Pajutęs jos švelnias rankas norėjau jas palaikyti, tas suėmiau ir atsimerkiau. Jos karamelinės akys buvo įsmeigtos į mane ir apžiūrinėjo ar manosioms viskas gerai. Mačiau kaip keičiasi jos veidas suvokus mano apgavystę. Kai įsitikinau, kad ji nepyksta paleidau. Tada ji stumtelėjo mane. Aš sutrikau ir pasimečiau. Negi apsirikau ir ji pikta dabar. Stebėjau kaip ji čiumpa savo batus bėgdama nuo manęs surinka:
- Pagauk mane, jei toks gudrus!
- Kai pagausiu tu turėsi gaudyt mane!
Pasileidau paskui ją. Buvo smagu šitaip be rūpesčio bėgioti. Kai buvau visai prie jos ji metėsi į šoną ir aš vos nenugriuvau. Ji bėgo tiesiai į jūrą, tada įbrido iki kelių ir pradėjo strykčioti ir mojuoti batais. Atrodė laiminga. Priėjau prie vandens ir pagrasinau nusiausiąs. Kai tik pradėjau rištis batą išgirdau spygavimus:
- O ne! Gaudyk! A-a-a-a.. – pakėliau galvą ir žiopsojau kaip ji laksto paskui savo plaukiojantį batą. Greit nusiaviau ir tik įbridau, o ji jau ėjo iš vandens. Ką gi grįžau su ja. Kartu stebėjome saulėlydį. Vėl velniškai norėjau apimti ją už rankos, bet ji rankas buvo susikišus į megztuko kišenes, tai gi teko vėl atidėti savo norą į šoną. Saulei nusileidus ji apsiavė ir pasukome link namų. Tolyje pastebėjau bėgant mūsų draugus. Norėjau čiupti Gerdą ir užsimetus ant pečių pabėgti kuo toliau nuo jų. Jiems pribėgus buvome nuversti ant žemės. Visi voliojomės smėlyje, kiti juokėsi, o man galvoje sukosi tik viena mintis: visus iššaudyt. Jie sugadino pasimatymą... Kai galiausiai atsistojome nusipurčiau smėlį, tada skatinamas kitų eiti namo vakarienės paėmiau Gerdą už rankos ir nusitempiau ją paskui. Girdėjau kaip žiugžda smėlis mums ir kitiems einant. Prie pat namų spustelėjau jai ranką parodydamas, kad neturiu noro jos paleist. Prie stalo visiems valgant peržvelgiau juos. Akims užkliuvus už Gerdos pajutau kumštelėjimą į pašone. Tėvas:
- Valgyk, o ne žiopsok.
Nuleidau galvą ir kramčiau. Atsargiai žvilgtelėjau ir nudžiugau. Gerda stebėjo mane. Tada atsistojo ir išėjo. Greitai sukirtau vakarienės likučius ir nubėgau prie sūpuoklių. Ji suposi vis aukščiau ir aukščiau. Pasiekusi viršūnę pradėjo stabdyti. Atsišliejau į medį. Jos plaukai plaikstėsi vėjyje, tai uždengdami veidą, tai atidengdami kaklą. Gėrėjausi ja. Jai sustojus ir pakėlus galvą visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Supratau, kad pamilau ją. Kai Gerda priėjo prie manęs nesusilaikiau ir apkabinęs ją pabučiavau. Jos lūpos buvo skirtos bučiuoti, todėl tam, kad nenuversčiau jos čia pat atitraukiau lūpas ir apkabinau. Laikiau glėbyje ir nenorėjau paleisti. Pajutęs, kad ji sustingo atsitraukiau ir dar kartą sugundytas pakštelėjau lūpas. Tada nusisukau ir nuėjau... Eidamas mąsčiau kaip gyvensiu su mintimi, kad ją myliu.

Gash DAR!

Pavydas1


Kitą dieną po Gerdos ir Simo pasimatymo visi sėdėjo prie jūros. Saulei pasiekus aukščiausiąjį tašką viskas ir prasidėjo...

Gerda

Užsikosėjau, nes sūrus jūros vanduo degino gerklę. Fe.. Kostas ir Milda lenktyniavo kas ilgiau prabus po vandeniu nekvėpavęs. Simas mokė plaukioti Viltę. Porą minučių stebėjau kaip jis prilaiko mažylę už pilvo ir leidžia jai su kojomis taškyti vandenį tiesiai į veidą. Jam pakėlus akis į mane staigiai užsisukau ir paraudau. Nepatiko, kad taip lengvai raustu, tad panėriau, kad atsivėsinti. Pajutau kažką ne labai gero ir pabandžiau išnerti, bet mane užgožė banga. Supanikavau ir pradėjau blaškytis. Iš kažkur atsirado Audrius ir pakėlė mane virš bangos. Jis tarp mūsų buvo aukščiausias. Bangai nuvilnijus prie mūsų priplaukė likusieji vaikai, kai kurie iš jų atbrido. Pradėjo klausinėti kaip aš, ar man viskas gerai. Audrius vis dar laikė mane ir pradėjo nešti link kranto. Akies krašteliu pamačiau, kad Simas stovi ir žiūri į mane savo žydromis akimis lyg kaltindamas. Nesupratau ką padariau. Už Audriaus nugaros pamačiau artėjančią bangą ir išsigandusi užsimerkiau ir įsikibau stipriau į jo nugarą. Manau man dabar bus bangų fobija. Nė už ką neeisiu į vandenį kai banguos. Kai pajutau tvirtą žemę po kojomis nubėgau pas mamą ir įsisupusi į rankšluosti sėdėjau atsirėmusi į ją. Buvau labai išsigandusi. Audriui priėjus prie mūsų mama ir tėtis pradėjo dėkoti jam. Padėkojau ir aš.
- Viskas gerai, Gerda. Juk aš arčiausiai buvau. Manau tą patį būtų padaręs ir Kostas ar Simas..
Paminėjus jo vardą žvilgtelėjau į grįžtantį Simą su Milda ir Dovile iš šonų. Jie juokėsi, kažką kalbėjo. Mūsų žvilgsniams susidūrus kelias sekundes grūmiausi su savo noru parodyt jam liežuvį, bet susilaikiau ir nusisukau, nusišypsojusi mamai pasiūliau pažaisti tinklinį. Visi vaikai sutiko, keli tėvai taip pat. Pasiskirstę komandomis atsistojome į pozicijas. Simas buvo priešų komandoje. Ilgai ir įsijautę žaidėme šį žaidimą, nes nei viena komanda nesiruošė pasiduoti. Ir štai kai rezultatas siekė 15:15 kamuolys atsimušė ir nuskriejo į šoną... Visi pavargę krito vietose ir žiūrėjo į besiridenantį kamuolį. Po kelių minučių atsistojau ir pajudėjau link prakeikto sviedinio. Stojausi jo paimti, kai pastebėjau, kad Simas mane stebi. Man pasižiūrėjus tiesiai jam į veidą jis mirktelėjo. Numetusi kamuolį kitiems vėl nubėgau į vandenį. Kiti atsistoję nubėgo iš paskos. Visi taškėmės. Paėmusi saują vandens mečiau visiems virš galvų, pakėlusi akis pamačiau kaip saulė juos apšviečia, lašeliai suspindi lyg maži krištolo gabaliukai ir krinta žemyn. Nusijuokiau ir vėl mečiau į orą vandens. Netikėtai Audrius išdygo priešais, nusišypsojo ir pradėjo lenktis į mane. Vieną akimirką dingtelėjo, kad pabučiuos, bet štai pajutau kaip kylu į orą.
- Aaa.. – Pradėjau rėkti, nes už jo nugaros pamačiau didžiulę bangą. Ji bloškėsi į mus ir nuplaukė į pakrantę.
- Nespygauk tu taip garsiai. Juk tai nieko nepakeis ir jūra toliau banguos.
- Gerai. – burbtelėjau sau panosėje. Tada jis mane nuleido ir aš vėl pajutau šiltą jūros smėlį po kojomis. Atsisukau į krantą mums mojavo tėvai:
- Mes jau išeiname... Ateikite po to vakarienės! – šaukė mums. Kai dingo už kopų išlipau iš vandens ir priguliau ant rankšluosčio. Gulėjau ir svajojau. Pajutau kaip kažkas atsistojo už manęs ir savo kūnų užstojo saulę. Atsisukau ir turėjau prisimerkti, nes tas kažkas atsigulė šalimais ir saulė tvieskė man tiesiai į veidą. Nuleidau akis žemyn ir išvydau Dovilę:
- Ko tokia tyli? Tu jau keletą valandų nieko nesakai.
- Nieko man nėra.
- Gerda, aš tavo draugė nuo senų senovės. Gal pagaliau pasakysi kas yra? Aš juk žinau, kad kažkas nutiko.
- Dovi, aš be nuotaikos...
- Na ką gi.. Kai norėsi pakalbėti susirask mane. – atsiduso ir atsigulė ant nugaros degindama pilvą. Atsigrįžusi pamačiau kaip Simas atsigula ant Mildos ir apkabina ją. Greit nusisukau.. Koks jis šlykštynė! Kaip jis galėjo! O Dieve! Negi jam nieko.. Ach.. Akys pritvinko ašarų. Nekenčiau to. Nekenčiau ašarų, dėl šito lepšio. Nusibraukiau jas, pakilau ir susidėjusi daiktus tariau Dovilei:
- Einu namo.
- Taip anksti?
- Man šiek tiek šaltoka ir išalkau.
- Gerai.. Netrukus ir aš grįšiu.
- Sutarta. – nusisukau ir nuėjau. Akies krašteliu pastebėjau, kad Simas laiko Mildą per liemenį ir stebi mane. Jis mano, kad pavydėsiu? Na jau ne... Akyse susiliejo ir šniurkštelėjusi pakilau į kopas. Kieme Simo mama dėliojo lėkštes, o Kosto, Audriaus ir Dovilės nešiojo puodus su maistu. Prie grilio stovėjo Pijaus mama ir mano tėtis. Jie kažką diskutavo apie savo darbo reikalus, sunku kai tavo tėtis turi bendrą verslą su savo seserim. Tetai užsivertus alaus skardinę tėtis nusijuokė, apvertęs kepsnį atėmė iš jos ir pats gurkštelėjo. Įbėgau į namą ir užsukau į virtuvę atsigerti. Mama kepė bulves keptuvėje, bet pamačius mane atsisuko, tad greit atidariau šaldytuvą, kad ji nepamatytų mano raudonų akių.
- Gerda, jau grįžai?
- Taip, mama. Sušalau truputį. – apsimečiau kažko ieškanti šaldytuve vildamasi, kad ji greitai užsisuks.
- Tuomet eik apsirengti, o aš baigsiu kepti.
- Aha. – žvilgtelėjau ir įsitikinusi, kad nežiūri uždariau šaldytuvą. Čiupusi sulčių pakelį nubėgau į viršų, savo kambarin. Atplėšusi spintos duris išsitraukiau šortus ir megztuką ilgom rankovėm. Apsirengusi atsistojau prieš veidrodį ir pradėjau šukuoti plaukus. Nežinia kiek laiko taip stovėjau, bet išgirdusi beldimą į duris šoktelėjau. Gal užsnūdau bešukuodama?
- Užeikit. – velniava... Net nepaklausiau kas ten, o jei čia... Dovilė.
- Sveika. Tenorėjau įsitikinti ar tau viskas gerai.
- Taip, man viskas kuo puikiausiai. – tariau ir toliau šukavau plaukus. Dovilė užėjo ir uždarė duris. Kai atsisėdo nustojau šukuotis ir žiūrėjau į jos atspindį veidrodyje. Prisiminiau kokios artimos buvome vaikystėje. Kas nutiko, kad taip atitolome? Kažkodėl mintyse blykstelėjo Simo veidas. Pravirkau. Atsisukusi į Dovilę apkabinau ją ir pradėjau kukčioti.
- Ššš. – ramino ji mane.
- K..k..kaip.. jis g..g..gal..ėjo.. – trūkčiojamu balsu, sušlapindama jos petį viską papasakojau. Ir klausinėjau kodėl man taip turėjo nutikti. Dovilė sėdėjo ramiai ir išklausiusi mane tarė:
- Dabar turi nusiraminti ir paklausyti manęs. Jam patinki tik tu. Aš matau iš jo akių. Tu net neįsivaizduoji kaip matosi. Matosi kaip jūs abu vienas kitam patinkate.
- Ką tu čia šneki? Tai kodėl Milda su juo kabinėjasi, vaikšto kartu, juokiasi? – man plykstelėjo pyktis. Dabar supratau kodėl nebesutariu su Dovile. Mūsų požiūriai skiriasi.
- Gerda, būk gera nusiramink...
- Ne. Prašau, Dovile, išeik.
- Gerda..
- Išeik. – griežtai tarusi čiupau šukas ir nusisukau. Išgirdau tyliai atidarant duris ir po to jos trinktelėjo. Pradėjo riedėti ašaros, bet nekreipdama dėmesio šukavau plaukus. Tai nebepadėjo nusiraminti, tad trenkiau šukas toliau nuo savęs ir kritau į lovą. Galvojau apie Simą ir tai kas vyksta tarp mūsų.


Simas

Viltės mažos kojytės taškė man vandenį į veidą visu smarkumu. Mokyti ją plaukioti tikrai smagu. Ji tokia miela. Mažoji pusseserė Viltė. Visada norėjau sesutės, bet kai turiu Viltę man gerai. Kaip keturių metukų mergytei ji labai miela, be galo graži ir neįprastai stipri. Pakėliau akis ieškodamas Gerdos. Tik susitikus mūsų akims paraudau. Ji užsisuko ir nebežiūrėjo mano pusėn. Jai panėrus paleidau Viltę ir pasakiau, kad pabandytų plaukti pati.
- Siiimai.. Aš bijau, todėl laikyk mane! – ši maža būtybė dar mėgo ir įsakinėti. Pažiūrėjau į ją, o šiai besišypsant išryškėjo duobutės šonuose. Buvo labai miela ją stebėti. Nusijuokiau. Vėl susiieškojau Gerdą. Jos nebuvo. Toje vietoje kur turėjo išnerti ritosi banga. Audrius pribėgo prie tos vietos ir ištraukė ją iš vandens, paėmęs Gerdą ant rankų palaukė kol banga nuplauks. Tada pradėjo ją nešti. Plykstelėjo pyktis. Ji ką pati nepaeis? Pasukau link jų. Staiga išgirdau kaip Gerda sušuko ir supratau, kad tai dėl dar vienos bangos. Kai Audrius ją paleido sausumoje įtampą atslūgo. Prie manęs pribėgo Milda ir Dovilė.
- Aš bučiau ilgiau nekvėpavusi, jei ne tavo spyris po vandeniu. – juokėsi Milda.
- Atleisk! Aš nepamačiau... – juokėsi kita,paklausiau kas nutiko ir paaiškėjo, kad Gerdai pradėjus skęsti Dovilė norėjo bėgti padėti, bet po vandeniu atsispirdama spyrė Mildai į kaktą. Pradėjau juoktis ir aš:
- Gerai, kad nestipriai, o tai dar reiktų gelbėti ir tave.
- Juk šalia Kostas.. Jis neleistų man nuskęsti.
- Simai, jai patinka Kostas.
- Nesistebiu. Tu jam irgi patinki, - tariau. Milda išsprogdino akis taip lyg jai kas būtų spyręs į užpakalį. Pradėjau juoktis, o kartu su manimi ir Dovilė. Po kiek laiko Milda irgi. Žvilgtelėjau į Gerdą. Kelias sekundes mūsų žvilgsniai buvo susirėmę. Atrodė, kad ji mane kaltina kažkuo, bet staiga nusisukusi kažką pasakė mamai. Visi pritardami sušuko ir paaiškėjo, kad žaisime tinklinį. Norėjau būti su ja komandoje, bet pasiskirstėme ir ji papuolė į priešininkų komandą. Ką gi tai tik žaidimas. Pasiekus rezultatą15:15 buvome išvargę, todėl kamuoliui blogai atsimušus ir nuskriejus į šoną griuvome ant smėlio. Gerdai atsistojus atnešti kamuolį, vos susilaikiau nenuėjęs iš paskos. Ką kiti pagalvotų? Jai atsisukus į mane mirktelėjau. Pats nežinau kodėl.. idiotas. Eilinį kartą apsikvailini. Numetusi kamuolį mūsų pusėn nubėgo vandenin. Pašokau, nes nesiruošiau žiūrėti kaip ji gali vėl skęsti. Pakvietęs kitus nubėgome paskui ją. Ji mėtė vandenį visiems virš galvų, saulei juos apšvietus jie sublizgėdavo ir po akimirkos prapuldavo į beribį vandenį. Gerda atrodė pasakiškai. Pamačiau kaip Audrius bėga link jos ir blykstelėjo pyktis. Ko jam vėl? Kai pradėjo lenktis prie jos maniau sprogsiu. Jau ruošiausi prieiti prie jo ir trenkti už tai, kad tiesia rankas į ją. Kai ji įsikibo į jį sustojau. Apėmė neviltis. Staiga mane nubloškė banga ir pajutau vandenį sau virš galvos. Išnėriau ir sumirksėjau. Audrius laikė Gerdą virš bangos. Supratęs, kad norėjo ją apsaugoti susinervinau. Kodėl aš nepastebėjau bangos ir nepakėliau jos pirmas? Nuo kranto girdėjosi tėvų šūksniai:
- Mes jau išeiname... Ateikite po to vakarienės! – rėkė mums. Kai dingo už kopų Gerda išėjo iš vandens. Mane kažkas stuktelėjo ir vos nenugriuvau Dovilei bėgant į krantą. Atsisukau į Mildą:
- Gal eime ir mes? Apdžiūti.
- Puiku, - tarė ir nubėgo pirma manęs. Išbėgusi į krantą pliaukštelėjo man per ranką:
- Nepagausi manęs. Aš greitesnė už tave 10 kartų, - išsižiojau. Ji juokauja? Nubėgusi vos kelis metrus ji sukupo, todėl nespėjęs sureaguoti užkliuvau ir griuvau ant jos.
- Atleisk, Milda. Aš netyčia. Tu taip greit griuvai...
- Oi... Mano koja, - ji susiraukė iš skausmo ir prisidengė kulkšnį.
- Parodyk. Gal išsisukai koja bėgdama?
- Aha. Taip ir buvo. Va šitas kvailas akmenukas kaltas. Parodė į šalai gulėjusį akmenį.
- Kodėl taip sakai?
- Žinojau, kad užlipusi ant jo įsipjausiu koją. Žiūrėk kokia jo briauna aštri. Pasukau koja norėdama išvengti jo kai koja kryptelėjo ir suklupau. Tada dar tu tėškeis ant manęs...
- Aš jau atsiprašiau..
- Žinau. Baik atsiprašinėt.
- Nagi. Leisk pakelsiu, - paslaugiai taręs paėmiau už rankos. Ši aiktelėjo ir susvyravo. Nenorėjau, kad nugriūtų ir susižeistų, tad čiupau už liemens ir prilaikiau.
- Eime namo. Parodysi kulkšnį tėvui.
- O ne. Dabar negalėsiu maudytis. Jis man ją apibintuos kaip reikalas.
- Tavo tėtis gydytojas?
- Taip, - sumurmėjo Milda. - Žinai. Kostas mane pakvietė į pasimatymą. Kaip dabar eisiu su tokia koja?
- O.. – nustebau. Kažkas panašaus vyko ir man su Gerda. Pakėliau akis norėdamas susirasti ją. Pastebėjau, kad ji kyla kopomis link namų. Aiktelėjau kai ji atsisuko ir jos akys buvo pilnos ašarų. Kas ją taip įskaudino? Norėjau paleisti Mildą ir bėgti pas Gerdą, bet, deja, negalėjau. Apsigalvojau ir nuvedžiau merginą ant rankšluosčių pas Dovilę. Pribėgo Kostas, Pijus ir Viltė. Šiems pradėjus kalbinti Mildą pradėjau rengtis, Dovilė taip pat. Čiupau rankšluostį ir nubėgau kopomis link namų.
- Simai! Stok, palauk manęs, - sustojau ir palaukiau jos. Po kelių akimirkų ji atsirado šalia. – tu pas Gerdą dabar geriau neeik.
- Kodėl?
- Aš ją pažįstu jau senai. Tau geriau palaukt. Aš su ja pakalbėsiu ir sužinosiu ką jis galvoja.
- Dar ko. Aš pats galiu, - pyktelėjau.
- Ne. Sėsk ant suoliuko, va čia, ir lauk kol grįšiu. – taip tarusi ji nubėgo. Pasimetęs atsisėdau ir laukiau. Galvojau apie Gerdą ir tai kas vyksta tarp mūsų.

DAR!

Pavydas 2 (nesusipratimas)


Gerda

Išgirdau mamą šaukiant vakarienės. Atsistojau ir pasižiūrėjau į veidrodį. Pasibaisėjusi nusisukau, esu visa paraudusi nuo ašarų. Tyliai atidariau duris ir apsižvalgiau ar niekas neeina koridoriumi. Nieko įtartino nepastebėjusi nubėgau į vonią, ten nusiprausiau šaltu vandeniu ir apsiraminau. Kodėl būtent dabar? Kodėl būtent Simą? Nekenčiu to ką jaučiu jam. Juk jis.. NE! Jaučiau, kad tuoj pravirksiu, todėl šniurkštelėjau ir nusivaliau akis, kol ašaros dar nepradėjo ristis. Jis nevertas mano ašarų. Jis nevertas mano ašarų. Jis nevertas mano ašarų. Pajutau kaip pradedu verkti. Staiga pašokau ir išsprogdinusi akis stebėjau kaip durų rankena lėtai linksta žemyn. Ot kvaiša, pamiršau užsirakinti! Kai nesitikėjau rankena atšoko ir niekas neįėjo. Dar kartą greitai perbraukiau ranka akis ir išėjau iš vonios. Koridoriuje nieko nebuvo, todėl su palengvėjimu atsidusau, bet vis dar išsigandusi pradėjau lipti laiptais. Nusileidusi mačiau kaip Kostas padeda Mildai peržengti slenkstį. Gyvatė ta Milda. Neužtenka jai vieno, reikia dviejų. Ji pakėlė akis į mane ir šyptelėjo. Norėjau ją užpulti, bet susilaikiau. Kas jos kojai?
- Tėtiii, – šūktelėjo ji. – Man reikia pagalbos.
- Kas tavo kojai? – Paklausiau su nuostaba.
- Žaidžiau su Simu gaudynių ir bėgant koja išsisukau. Kulkšnį skauda, – atsakė ši. Jos tėvui atsiradus man už nugaros ji gailiai šypsojosi ir ištiesė rankas į jį. Jis pritūpė ir pasisodinęs ją ant kelių pradėjo apžiūrinėti.
- Prie ko čia Simas? – Paklausiau.
- Jis mane pakėlė ir nuvedė ant rankšluosčių.
- Šaunuolis tas Simas. – Įsiterpė Mildos tėvas. Mano galvoje dingtelėjo mintis. Susigėdusi, atbula žengiau atgal ir vos nenukritau užkliuvusi už kilimėlio prie slenksčio. Suklupusi aiktelėjau ir Milda su savo tėvu vienu metu perspėjo:
- Atsargiai! – mergina žiūrėjo į mane paklaikusiom akim, – prašau būk atsargi, nes subintuota koja nėra malonus dalykas.
Supratau, kad ji bando mane prajuokint. Susijuokiau ir linktelėjau jai. Jai nusijuokus skardžiu juoku apsisukau ir nubėgau laukan. Norėjau pakalbėt su Simu. Prie stalo jo nebuvo. Gal jis už namo, ant sūpuoklių? Pasukau ton pusėn. Pastebėjusį jį su Dovilę stovint ir kalbant. Pakeičiau bėgimą į žingsniavimą. Vis lėčiau ir lėčiau ėjau link jų. Simas stovėjo atsisukęs į mano pusę ir pastebėjęs nustojo kalbėt. Tuomet atsisuko Dovilė ir aš visiškai sustojau. Jie stebėjo mane, o aš juos. Norėjau pakalbėti be pašalinių, o čia pasirodo Dovilė yra. Reikėjo kažkaip išsisukti.
- Am.. Jau kviečia valgyti. Ateikit. – sumaliau kažką panašaus ir apsisukusi nubėgau atgal. Po vakarienės nuėjau ten kur prieš tai radau Simą su mano „geriausia“ drauge kalbant. Atsisėdau ir pradėjau suptis. Visai neaukštai, kad jei ką galėčiau sustoti. Pakėliau galvą į dangų. Eglių viršūnių lingavimas toks raminantis. Pastebėjau didelius lietaus debesis. Hm.. Vadinasi visi subėgs į namo vidų ir žais „Alias“. Visada taip darydavom kai lyja. Pajutau kažkieno žingsnius ir pasižiūrėjau. Dovilė.
- Ko tau? – paklausiau.
- Gerda, - atsiduso ši, - kodėl mes susvetimėjome?
- Nežinau, - suglumusi atsakiau.
- Gal pagaliau išsiaiškinkime?
- Galim, - vis dar nelabai suprasdama ko ji nori paklausiau, - Dovile, kaip manai ar dėl mūsų atšalusios draugystės, nepasitikėjimo gali būti kalti tėvai?
- Aš irgi apie tai galvojau. Iš dalies jie yra kalti, bet juk ir mes pačios nesistengėme.
- O kaip mes būtume pakeitusios tavo tėvų skyrybas? Juk tu, tiksliau, mes abi bandėme kažką padaryti ir matai kas nutiko.
- Taaaip, - Dovilė nunarino galvą. Man pagailo jos, todėl atsistojau ir apkabinau ją kaip savo kambaryje.
- Tu mano geriausia draugė. Man buvo labai skaudu matyti tave liūdna dėl tėvų. Kiek tik bandžiau tau padėti, išblaškyti tave. Tau viskas buvo nesvarbu...
- Gerda, aš žinau. Ir dėl to labai apgailestauju.
Tolyje pasigirdo griaustinis. Manau abi pajutome harmoniją. Dabar vėl papildysime vienas kitą, vėl būsim kartu. Tik šis tas bus pasikeitę. Pagaliau mes suprasime vienas kitą. Ji atsitraukė ir kaltai tarė:
- Simas nori pasikalbėti su tavim. Būk supratingesnė ir išklausyk jį.
- Aš taip pat noriu su juo pakalbėti. Išklausysiu jį, o jis turės išklausyt mane.
Šypsojomės viena kitai.
- Tu net nenumanai kaip man smagu matyti tave besijuokiančią ir laimingą dėl vaikino, - sukikeno Dovilė. Kumštelėjau jai ir ji nubėgo į namo kiemą. Iš kampo išlindo Simo šešėlis. Klestelėjau ant sūpuoklių ir žiopsojau sau po kojomis. Jam priartėjus prisiverčiau pasižiūrėti jam į akis.
- Gerda...
- Simai... – pasakėme tai vienu metu. Pasijaučiau kaip filme. Dabar beliko pulti vienas kitam į glėbį ir pasibučiuoti. Nuo tokių minčių paraudau.
- Gerda, aš atsiprašau, jeigu padariau ką kas tave įžeidė ar įskaudino.
- Simai..
- Ne, Gerda, paklausyk. Gal visa tai skamba banaliai, bet aš tikrai nenorėjau, kad jaustumeis blogai.
- Simai, nustok taukšti, - užčiaupiau jį. - Dabar mano eilė kalbėti. Giliai įkvėpiau ir pradėjau berti žodžius. – Aš dažnai suklystu. Visada išsigalvoju kas yra blogiausia ir sugriaunu tai kas buvo gražu...
Pasipylė liūtis. Bet nekreipiau dėmesio ir toliau kalbėjau.
- ... aš pavydėjau, kai pamačiau kaip gerai sutari su Milda. Tu ją laikei apkabinęs, o tai man labai nepatiko...
- Gerda...
- Tai kas buvo tą dieną parke..
- Gerda...
- Ką? – susinervinusi paklausiau.
- Dabar tu patylėk.
- Aš dar nebaigiau.
- Nustok taukšti, - pakartojęs mano žodžius nusišypsojo ta nuoširdžia šypsena dėl kurios lydžiausi. Užsičiaupiau. – mes pažįstami nuo vaikystės. Kai atvykome čia pamačiau kokie mes visi skirtingi, bet artimi. Pradėjome bendrauti lyg niekada vienas kito nepažinotume, buvome atsargūs, o tada aš pamačiau tave. Linksma, nevaržoma ir nuostabiai graži. Aš myliu tave.
Žioptelėjau bandydama įkvėpti.
- Tu ką tik pasakei mano žodžius.
Jis nieko nebesakė tik priėjo ir griebė mane už pečių prisitraukė prie savęs. Šį kart bučiavo stipriai, aistringai, kad man net kojas pakirto. Pylė stipri liūtis, viršum mūsų sužaibavo ir aš krūptelėjau, bet ne iš baimės. Apkabinau Simo kaklą ir atsakiau tuo pačiu. Į šitą bučinį įdėjau visa save: savo mintis, savo troškimus, savo svajones, savo ramybę, savo aistrą – savo sielą. Lietus pasipylė dar stipriau ir mes abu visai šlapi stovėjome po medžiais, nuo kurių krito lašai, nes lapai nebespėjo jų sugerti. Truputi atsitraukusi sušnibždėjau:
- Ir aš tave myliu.
- Tylėk ir bučiuok...
Nieko neatsakiau. Norėjau, kad lietus nesustotų, norėjau, kad Simo lūpos nebeatsitrauktų.


Simas

Sėdėjau ir laukiau Dovilės. Galvoje sukosi įvairios mintys. Kelios iš jų ką jaučiu Gerdai. Atsitokėjau kai pro mane praėjo Dovilė su Kostu ir prabėgo Viltė su Pijumi. Atsistojau po medžiu ir skaičiavau kiek kankorėžių kabo ant eglės. Išgirdęs žingsnius atsisukau. Grįžo Dovilė.
- Simai atleisk. Ji nesiklauso.
Atsisėdau ant suoliuko ir rankas susikišau į kišenes. Nežinojau kur jas dėti. Dovilė atsisėdo šalia ir papasakojo kas vyko. Neiškentęs įtampos pašokau:
- Tai dabar aš nueisiu pakalbėt.
- Niekur tu neeisi,- atkirto ši atsistodama.
- Keik tu man aiškint gali?
- Aiškinsiu, nes vienintelė mąstau blaiviai.
- Aš nesu girtas.
Kol Dovilė kažką burbėjo pastebėjau Gerdą lėtai einančią link mūsų. Sustingau ir plepė pastebėjusi atsisuko.
- Am.. Jau kviečia valgyti. Ateikit. – pakvietė mergina.
Po vakarienės nusekiau paskui Gerdą. Ji lėtai, visai neskubėdama suposi sūpuoklėse. Pribėgo Dovilė:
- Na kaip? Nekalbėjai.
- Juk neleidai.
- Gerai, kad klausaisi.
- Gal tu su ja išsiaiškink, o tada aš? – paklausiau. Ji lėtai pasuko galvą mano pusėn. Atsisukau į ją. Ilgai spitrijomės vienas į kitą. Ji klausiamai aš įžūliai. Staiga ji nusisuko ir nuėjo. Stebėjau kaip vyko pokalbis. Kažkur sugriaudėjo. Tada pamačiau kaip Dovilė apsisuko ir eina atgal. Jai mirktelėjus supratau, kad galiu eiti ir pajudėjau. Priėjęs žiūrėjau kaip ji nunarinusi galvą sėdi. Pagaliau pakėlė akis. Nustebau pamatęs jos akyse neviltį. Neišlaikęs pradėjau:
- Gerda...
- Simai... – pasakėme tai vienu metu. Viskas atrodė netikra, kaip filme. Man tas nepatiko, todėl pradėjau iš naujo:
- Gerda, aš atsiprašau, jeigu padariau ką, kas tave įžeidė ar įskaudino.
- Simai..
- Ne, Gerda, paklausyk. Gal visa tai skamba banaliai, bet aš tikrai nenorėjau, kad jaustumeis blogai, - bandžiau teisintis. Aš beprotiškai norėjau jai pasakyti ką jaučiu.
- Simai, nustok taukšti, - užčiaupė ji mane. - Dabar mano eilė kalbėti. Aš dažnai suklystu. Visada išsigalvoju kas yra blogiausia ir sugriaunu tai kas buvo gražu...
Pasipylė liūtis. Mano kantrybė seko ir tuoj ją užčiaupsiu bučiniu.. Ne. Susiimk. Turi pasakyti ką galvoji tada.
- ... aš pavydėjau, kai pamačiau kaip gerai sutari su Milda. Tu ją laikei apkabinęs, o tai man labai nepatiko... – sutrikau. Ji pavydėjo? Tai aš pavydėjau, pykau, niršau. Norėjau visus užmušti.
- Gerda..
- Tai kas buvo tą dieną parke..
- Gerda... – bandžiau ją užčiaupti
- Ką? – išgirdau kaip ji susierzino. Ką gi. Teks veikti greitai, todėl perspėjau ją:
- Dabar tu patylėk.
- Aš dar nebaigiau.
- Nustok taukšti, - pasakiau ir pradėjau savo tiradą. – mes pažįstami nuo vaikystės. Kai atvykome čia pamačiau kokie mes visi skirtingi, bet artimi. – nežinojau ką dar sakyti. Palingavęs galvą tęsiau. - Pradėjome bendrauti lyg niekada vienas kito nepažinotume, buvome atsargūs, o tada aš pamačiau tave. – užsikirtau. Po akimirkos prasižiojau kalbėti. - Linksma, nevaržoma ir nuostabiai graži. – giliai įkvėpiau. - Aš myliu tave.
Ji žioptelėjo ir kažką pasakė, bet aš jau neklausiau ir žengiau prie jos parodyti ką turiu omeny. Griebiau už pečių gal kiek per grubiai, bet norėjau įtikinti save, kad ji mano. Priglaudžiau prie savęs ir pradėjau bučiuoti. Į bučinį įdėjau savo jausmus jai. Tikėjausi, kad ji supras. Ji suklupo, bet aš laikiau ją stipriai. Pylė stipri liūtis, viršum mūsų sužaibavo ir ji krūptelėjo. Daugiau jos spausti negalėjau, nes taip sukelčiau skausmą. Tada ji apkabino mane ir taip pat atsakė bučiuodama. Dabar man vos kojas nepatirto. Jos lūpos buvo švelnios, saldžios. Norėjau ją bučiuoti visą likusį gyvenimą. Lietus pasipylė dar stipriau ir mes abu ir taip šlapi sušlapome dar labiau. Dabar vanduo ritosi jos veidu, lūpos sušlapo ir pajutau, kad noriu jos. Noriu, kad ji irgi mylėtų mane. Tada ji atsitraukė. Pajutau kažkokį dzingtelėjimą krūtinėje. Skausmas. Ji nenori manęs.
- Aš irgi tave myliu. – po šių jos žodžių pasijutau tuščias. Visą mano siela, gyvenimas atiteko jai. Visa tai galėjo padaryti tik tie keturi žodžiai.
- Tylėk ir bučiuok.. – pripuoliau prie jos lūpų kaip prie duonos išbadėjęs benamis. Lietus pylė taip stipriai. Norėjau, kad ši akimirka nesibaigtų, nors tai skamba ir banaliai.

DAR!

Labai fainai rašai, net širdutė virpa. ČIa kaip kokia svajonių meilė rofl. Tęsk ;)*

Gerai jau gerai :DD
tęsiu:

Pasilinksminimai

Gerda
Pajutau kaip veidas kaista, saulė apšviečia veidą ir juodos, tamsios mintys parausta. Atsimerkiu ir iškart prisidengiu akis. Saulė spigina tiesiai į veidą pro atvirą langą. Blankiai, bet prisimenu kaip naktį atsikėliau ir pravėriau jį, nes buvo beprotiškai karšta. Atsikėliau iš lovos ir atidariau drabužių spintą. Mačiau, kad oras bus nuostabus. Po vakarykščio lietaus šiandien visą dieną švies karšta saulė. Nuraudau, nes prisiminiau vakar vakarą, kai siaučiant liūčiai prie sūpuoklių aistringai bučiavausi su Simu. Papurčiau galvą, kad mintys nebeklaidžiotų po tą nuostabų vakarą. Išsitraukiau paprastą, šviesiai mėlynos spalvos suknelę ir apsirengiau. Susišukavusi, nusipraususi nulipau laiptais į apačią. Tikėjausi pamatyti Simą, todėl pamačiusi jį pusryčiaujant su Kostu, Audriumi ir Vilte nusišypsojau.
- O kur kiti? – paklausiau klestelėdama šalia mergytės.
- Pijus dar miega, o Dovilė girdėjau tuoj ateis, - atsako mažoji, o Kostas priduria:
- Milda irgi tuoj apsirengs ir ateis, - nusišypsojau jam ir Kostas paraudo. Įdomu iš kur jis žino ką Milda dabar daro? Pažvelgiau į Simą. Šis kramtė sumuštinį ir stebėjo kas vyksta užu stalo. Įsibėriau sausų pusryčių, įsipyliau pieno. Į virtuvę įbėgo Dovilė ir Milda. Staiga Kostas užsikosėjo, nesuprasdama kodėl dar kartą nužvelgiau įėjusias. Dovilė atrodė kaip visada gražiai, Milda irgi. Susiraukusi stebėjau kas privertė Kostą paspringti. Mano veidas pragiedrėjo ir nusijuokiau. Vakar grįžusi iš lauko su Simu patraukiau persirengti ir sutikusi Mildą su Dovilę pakviečiau pas save į kambarį. Ten kalbėjome apie vaikinus ir kas jiems patinka. Apžiūrėjome savo drabužius. Milda apsirengė taip kaip vakar siūlėme: mini sijonėlis, kuris atidengia gražias kojas, sportiniai marškinėliai, kurie išryškintų apvalėjančias krūtis. Atsisukau į Kostą, tas sėdėjo ir išsižiojęs stebėjo kaip Milda sėdasi už stalo man iš šono. Į virtuvę įėjo mama ir Viliaus tėtis. Jie nužiūrėjo mus ir paklausė:
- O kur kiti?
- Miega, - surikome visi choru.
- Aš nemiegu, - žvalus įlėkė Justas, o jam iš paskos vilkosi apsimiegoję Pijus, Gytis ir Vilius. Nusijuokėme iš jų veidų. Kas baigė valgyti laukė tų, kurie tik pradėjo. Po to visi sotūs nusinešėme lėkštes lauką išsiplauti po žarna. Paeiliui išplovę indus sudėjome ant lauko stalo džiūti. Staiga Dovilė pradėjo krykštauti ir nustebusi atsisukau. Žioptelėjau, nes vandens srovė nusikreipė man į veidą. Gytis kvatojo iš manęs ir kai jau norėjau surikti, kad baigtų nusuko žarną vėl į Dovilę, ši klykdama nubėgo į namą. Kiti vaikinai griebė savo vandens šautuvus, o mes merginos nubėgome į vidų. Įlėkiau į kambarį. Mama pašoko, paklausė kas yra. Papasakojau jai kas nutiko ji ištiesė pakelį. Pažiūrėjau kas tai „BALIONAI 100 vienetų“. Susijuokiau ir spindinčiomis akimis padėkojau mamai. Nubėgusi pas mergaites parodžiau ką turiu. Gudriai nusišypsojome viena kitai ir nulėkėme į vonią. Pripildžiusios balionus susidėjome į pintinę, kad galėtume traukti ir mesti į vaikinus. Rankose laikydamos po ginklą, linksmos nubėgome laiptais. Padėjome pintinę į saugią vietą ir lėtais, tyliais žingsniais artinomės kiemo link. Iššokau pirma ir sustingau. Paskui mane iššoko ir kitos, pamačiusios vaizdą sustingo. Kiemas buvo tuščias. Pasukau už namo. Gal vaikinai prie sūpuoklių? Išlindusi iš kampo surikau ir staigiai mečiau balioną-bombą Simui į galvą. Nubėgusi atgal pas merginas sušukau:
- Jie už namo. Reik pintinę pastatyti į kitą vietą, - Milda, tai išgirdusi, nubėgo ir čiupo pintinę. Dovilė pribėgo jai padėti. Pastačiusios pintine netoli posūkio nubėgo į mūšio lauką. Greit pati čiupau dar vieną balioną ir nubėgau paskui. Vaikinai stovėjo atokiau ir išsprogdinę akis stebėjo mus stovinčias su balionais ir gudriai besišypsančias.
- Na ką mažuliai, - pašaipiai tarė Dovilė. – dabar jūs kentėsit.
- Dovileee.. – suinkštė Milda. – man jie agresyviai atrodo. Aš bijau.
- Nebijok, - padrąsinau ją. – mes juos sumušime. Be to šiandieną karšta, o šitas būdas puikiai tinka ir atsivėsinti ir gerai praleisti laiką.
- M.. – nutęsė ši. Pažvelgiau į Simą, kuris stovėjo iki juosmens šlapias. Įžūliai spoksojau ir laukiau kada jis imsis veiksmų.
- Žinot ką? – paklausė jis draugų, bet nenuleido akių ir taip pat spitrijosi į mane. – manau mes tiesiog privalome jas sušlapinti. Ypač po tokio išsišokimo.
Visi pritariamai sumurmėjo. Stuktelėjau Mildai į šoną, ši Dovilei. Suskaičiavusios iki trijų vienu metu metėme balionus ir pasileidome atgal prie savo talpyklos. Čiupusios po balioną nubėgome atgal. Į mūsų pusę bėgo Simas, Kostas, Gytis ir Justas. Kostas puolė Mildą, Gytis su Justu Dovilę. Simas prabėgo juos ir puolė mane. Išsigandusi puoliau bėgti atgal. Pralėkiau pro kiemą pasukau dviračių tako link, o už jo buvo miškas. Atsisukau ir švystelėjau balioną į Simą, tas tik iškėlė ranką ir mano „bomba“ sušlapino jo rankovę. Velniava. Neturėsiu kuo apsiginti, todėl nubėgau į mišką, Simas man iš paskos. Jau netekusi jėgų sustojau ir atsisukau. Jis artinosi prie manęs su didžiausia šypsena veide.
- Simai.. Prašau tik nebūk labai žiaurus.. aš neturiu ginklo. – gailiai tariau.
- Visai ne. Būsiu toks šiurkštus, kokio dar nematei.
- Simai.. – verkšlenau. Jis numetė vandens šautuvą ant žemės ir apglėbė mane. Iš nustebimo atsilošiau. Jau ruošiausi kristi, bet spėjau įsikibti Simo pečių. Šis tik nusišypsojo ir dabar pakerėta jo grožio parverčiau jį ant žemės. Jam užgulus mane apkabinau kaklą ir prigludau prie lūpų. Jo rankos pradėjo slysti mano šonu ir sustojo ties klubais. Pajutau kaip mano kūną perliejo karštis. Mano rankos slydo jo nugara, nagai įdrėskė. Simas aiktelėjęs atsitraukė.
- Gerda.. – sušnibždėjo man į ausį. Kojomis apsivijau jo juosmenį, rankos vėlė jo plaukus, bučiavau jo kaklą. Jutau kaip jo pulsas pagreitėjo, todėl norėdama paerzinti krimstelėjau kaklo odą. Šiai pašiurpus, nusišypsojau.
- Gerda tu varai mane iš proto, - sumurmėjo. Nusijuokiau ir jau norėjau atsakyti, bet staiga lūpoms atsirado darbo. Buvo labai gera, bet norėjau grįžti, pasismaginti su tais balionais. Bučiuodama Simą pramerkiau vieną akį ir susiradusi vandens šautuvą atsargiai tiesiau ranką. Visai nesitikėdama, kad jis pastebės čiupau šautuvą. Tada viskas vyko labai greitai: Simas čiupo mano ranką pakėlė ją man virš galvos ir prispaudė. Aš aiktelėjau ir išsigandusi stebėjau ką jis darys. Tada viena ranka jis laikė mano abi rankas, o kita ištraukė šautuvą:
- Kad ir kaip gerai bučiuotumeis aš vis tiek tave aplaistysiu, - pasakė. Išpūčiau akis. Ach štai kaip. Staigiu truktelėjimu ištraukiau rankas ir jam nespėjus sureaguoti godžiai įsisiurbiau į lūpas ir aistringai bučiuodama apkabinau jo juosmenį. Jo rankos nusviro, man pasitaikė puiki galimybė, todėl parverčiau Simą taip, kad jis būtų po manimi ir ištraukiau šautuvą iš jo rankų. Jis nustebęs žiūrėjo kaip laikau šautuvą jam nutaikiusi į veidą.
- Ar vis dar manai, kad aplaistysi? – paklausiau.
- Am.. – sumekeno. Pergalingai nusijuokiau, pakštelėjau jo lūpas ir atsistojau. Nugalėtasis pakėlė galvą nuo žemės, bet greit nuleido ją atgal, nes vanduo pasipylė jam tiesiai marmūzėn. Vėl nusijuokiau ir pasileidau bėgti atgal.

Simas
Atsikėlęs nuėjau į vonią, išsiprausiau ir nupėdinau virtuvėn. Ten jau sėdėjo Kostas ir Viltė.
- Labas rytas, - pasisveikino mažylė maišydama košę lėkštėje.
- Labas, - atsakiau.
- O aš sapnavau banginį, kuris...
- Vilte, valgyk košę, - laikydamas jos šaukštą liepė Kostas.
- Kodėl ją maitini? – paklausiau. - Juk ji pati moka.
- Moka, bet jos mama paprašė, nes ši panelė nemėgsta avižinės.
- Aišku, - pratariau tepdamas sumuštinius. Tik atsisėdau šalia Kosto, kai į virtuvę atėjo Audrius. Po kelių minučių įžengė Gerda. Su ta mėlyna suknele ji atrodė kerinčiai, bet to neparodžiau, kaip Kostas, kuris paspringo savo arbata pamatęs įėjusią Mildą. Man ji atrodė visai paprastai. Sijonėlis ir maikutė. Stebėjau kaip visi valgo ir galvojau ką šiandien visi veiksime. Visiems pavalgius nuėjome išsiplauti lėkščių po žarna. Kol merginos plovėsi savas išgirdau Gyti sakantį Justas ir Viliui:
- Kai jos padės lėkštes aplaistykim iš tos žarnos.
- Kam? – paklausė Vilius.
- Durnas tu? – paklausė Justas. – Juk jos su pusnuogės. Gal ką nors pamatysim?!
Gūžtelėjau pečiais. Išsiplovęs savo žiūrėjau į Gerdą. Gyčiui pasiuntus vandens srovę jau norėjau eiti ją užstoti, bet sustojau. Jos šlapia suknelė prilipo prie kūno ir išryškino kūno linijas. Ji to nepastebėjo ir nubėgo į vidų. Visi čiupo vandens šautuvus, pasiėmiau ir aš.
- Bėgam už namo, - pakvietė Kostas mane. Nulėkiau paskui jį. Ten stovėjome ir laukėme kada jos pasirodys, o tada galėsime aplaistyti. Meldžiausi, kad Gerda persirengtų, nes nenorėjau, kad kiti ją nužiūrinėtų sušlapusią ir matytų visas grožybes. Pasukau patikrinti kur jos taip ilgai, kai netikėtai gavau kažkuo per galvą ir likau stovėti šlapias. Vaikinai nusijuokė. Pažiūrėjau į juos piktai ir grįžau ton vieton kur stovėjau. Štai pasirodė Dovilė, Milda ir Gerda.
- Na ką mažuliai, - pašaipiai tarė Dovilė. – dabar jūs kentėsit.
- Dovileee.. – suinkštė Milda. – man jie agresyviai atrodo. Aš bijau.
- Nebijok, - padrąsino ją Gerda. – mes juos sumušime. Be to šiandieną karšta, o šitas būdas puikiai tinka ir atsivėsinti ir gerai praleisti laiką.
- M.. – nutęsė ši. Stebėjau Gerdą, o ji mane.
- Žinot ką? – paklausiau draugų ir nenuleidau akių nuo savo merginos. – manau mes tiesiog privalome jas sušlapinti. Ypač po tokio išsišokimo.- Sulaukiau pritarimo. Pastebėjau kaip Gerda kumšteli Mildai, o ji Dovilei. Po akimirkos jos sviedė savo balionus. Aš greit pasilenkiau ir išvengiau „bombos“.
- Justai, Gyti jūs puolat Dovilę. Kostai tau Milda, o man kas lieka, - tai taręs pasileidau ton pusėn. Prabėgęs abi merginas pasukau paskui Gerdą. Ši pamačiusi mane nusisuko ir nubėgo link dviračių tako. Jos suknelė plaikstėsi vėjyje. Man apsisuko galva ir pakėliau ranką prie kaktos. PŪKŠT. Mano rankovė sušlapo. Nudžiugau, kad spėjau prisidengt nuo smūgio. Dabar ji neturės kuo apsiginti. Gerda nubėgo link miško. Žinojau, kad tuoj pavargs, todėl bėgau iš paskos. Jai sustojus ir atsisukus šypsojausi. Mano tiesa. Ji pavargo.
- Simai.. Prašau tik nebūk labai žiaurus.. aš neturiu ginklo. – gailiai tarė. Jos karamelinės akys buvo pilnos išgąsčio.
- Visai ne. Būsiu toks šiurkštus, kokio dar nematei. – gąsdinau, nors iš tiesų negalėčiau jos nuskriausti.
- Simai.. – verkšleno. Numečiau šautuvą į šoną ir apkabinau ją. Norėjau pabučiuoti kaip vakar vakare, pilant liūčiai. Ji atsilošė, lyg norėdama atsitraukti ir vos nenukrito. Įsikibusi man į pečius išsilaikė. Šyptelėjau, o ji paėmė ir parvertė mane ant savęs. Jau norėjau keltis, kad neprispausčiau, bet ji pradėjo mane bučiuoti. Neatsispyriau ir taip pat ją bučiavau. Rankos nuslydo jos tobulu kūnu kuris buvo tik mano. Ji aiktelėjo ir nagais įdrėskė man nugarą.
- Gerda...
Kai jos kojos apsivijo mano liemenį, mane išpylė karštis, jos rankoms įsivėlus į plaukus, o lūpoms pradėjus bučiuoti kaklą pulsas padažnėjo. Jai krimstelėjus mano kaklą, sudejavau:
- Gerda tu varai mane iš proto. - Ji nusijuokė ir tada pradėjau bučiuoti ją. Pajutau kaip jos ranka tiesiasi prie vandens šautuvo. Leidau jai jį pasiekti, o tada staigiai griebiau jos ranką ir pakėliau virš galvos. Prispaudęs paėmiau kita ranka iš jos šautuvą ir pasišaipiau:
- Kad ir kaip gerai bučiuotumeis aš vis tiek tave aplaistysiu, - ji išpūtė akis, o tada viskas vyko taip greitai. Nespėjau sureaguoti. Gerda pradėjo mane bučiuoti kaip vakar ir mano rankos nusviro, tuomet greitai mane parvertė po savimi ir atėmė ginklą.
- Ar vis dar manai, kad aplaistysi? – paklausė.
- Am.. – sumekenau. Pergalingai nusijuokusi, pakštelėjo mano lūpas ir atsistojo. Pakėliau galvą nuo žemės, bet greitai vėl slėpiau, nes vanduo pasipylė man į veidą. Išgirdau Gerdos juoką, o po to tolstančius žingsnius. Ji nubėgo, o aš likau gulėti šlapias žolėje su karštų bučinių žymėmis ant savo kaklo.

dardar

TĖVAI

Gerda

Bėgau rankose laikydama vandens šautuvą atgal, link namo. Įlėkusi kieman pamačiau kaip kiti vis dar žaidžia vandens karą. Susijuokiau ir apipyliau Vilių. Šis po akimirkos sureagavo ir puolė atsakyti tuo pačiu: aplaistydamas mane didele vandens čiurkšle. Pajutau kaip mano nugara sušlampa nuo vandens. Atsisukau ir įsispoksojau piktu žvilgsniu į Simą, kuris šypsojosi ir rankose laikė vandens „bombą“. Ką jis čia veikia? Jau grįžo? Atstačiau vandens šautuvą jam į klyną ir aplaisčiau. Vandens srovė suplonėjo ir po sekundės visai išnyko. Susinervinau, nes vanduo baigėsi. Dabar teks pripildyti. Simas nusijuokė ir metė „bombą“ į mane. Dabar sušlapo mano priekis. Pažvelgiau į save ir pasibaisėjau, nes visas kūnas persišvietė per suknelę. Greitai numetusi šautuvą prisidengiau rankomis ir nubėgau į namo vidų. Pralėkiau pro šalį einantiems Viliaus ir Justo tėčiams, užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir kaip viesulas sprukau į savo kambarį. Gr.. Pati kalta, kad ryte neužsidėjau liemenuko. Įniršusi atlapojau spintos duris ir ištraukiau rankšluostį. Nusirengusi apsivyniojau juo ir bandžiau išsitraukti iš spintos bridžus su maikute. Kai pavyko numečiau šiuos drabužius ant lovos ir kol šluosčiausi keikiau save už žioplumą. Baigusi apsirengiau ir atsisukau į veidrodį. Kritiškai nužiūrėjau savo atvaizdą. Čiupau suknelę ir rankšluostį, pasukau į lauką. Kiemelyje merginos sėdėjo ant kėdžių atlošusios galvas, vaikinai išsidrėbę ant žolės gulėjo ir juokėsi. Iškabinau savo daiktus, kad džiūtų ir klestelėjau į šalia Dovilės esančią kėdę. Abi pakėlė galvas, papasakojo kaip jos sumušė vaikinus, kol buvau miške. Tylėjau ir klausiausi, bet kai jos paklausė kaip man sekėsi nugalėti Simą droviai šyptelėjau.
- Labai gerai. Parverčiau jį ant žemės ir, - dabar raudonis buvo padengęs visą mano veidą. – atėmusi šautuvą apipyliau.
- Gerda, galiu paklaust? – prisimerkusi tarė Milda.
- Ką?
- Jūs bučiavotės?
- Ką-ą-ą? – nustebusi paklausiau. Dabar jutau kaip kaista ne tik veidas, bet ir kojų pirštų galiukai.
- Na?
- Na. Lyg ir taip. – tyliai sumurmėjau ir pakilau eiti. Nuėjau už namo, kad nematyčiau jų smalsių veidų. Išgirdau žingsnius, bet neatsisukau ir toliau sau ėjau. Tas kažkas griebė už rankos prispaudė prie sienos ir atsuko mano galvą taip, kad matytų akis. Tos žydros akys skverbėsi giliai į manąsias. Pabandžiau ištrūkti, bet Simo rankos laikė mane už juosmens, kad nepabėgčiau.
- Žinojau, kad tai tu.
- Džiugu.
- Ko nori? – paklausiau šiurkščiai.
- Tavęs.
- Ką-ą-ą? – išsižiojau.
- Tu su ta suknele atrodei nuostabiai.
- Taip sakai, nes matei kas PO suknele?
- Ne.
- Tai tada kodėl?
- Ta suknelė tau labai tiko ir man apmaudu, kad sušlapinau ją. Dabar turėjai persirengti...
- Tau nepatinka mano šita apranga?
- Aš taip nesakiau. Tu man visada atrodai labai gražiai. Tiesiog ryte neparodžiau to kaip Kostas parodė Mildai. – jam nutilus jutau kaip pyktis atlėgsta.
- Tai ko nori? – paklausiau.
- Jau sakiau – tavęs.
- Simai baik.. – norėjau pasakyti „nusišnekėti“, bet nespėjau, nes jis pradėjo mane bučiuoti. Sutrikau, buvo ne jauku, juk bet kas galėjo pamatyti, tačiau labai to nesureikšminau ir apkabinau jo kaklą, prispaudžiau arčiau savęs. Abu giliai kvėpavome. Simas dar labiau mane prispaudė prie sienos.
- Echm... – kažkas nusikosėjo. Atstūmiau Simą ir kol buvau užsimerkusi maldavau, kad tai būtų ne Dovilė ar Milda. Pasižiūrėjau ir nustėrau iš netikėtumo. Čia stovėjo Simo tėtis ir Gyčio mama. Abu nustebę, kaip ir mes, žiūrėjo į mudu. Susigėdusi paklausiau:
- Kur einate dėde Vladai, teta?
- Prie jūros, pas tavo mamą ir Povilą su Linu, - atsitokėjęs paaiškino Simo tėtis.
- A-a-a, - nutęsiau. Neįsivaizduoju ar metėsi ar ne, bet atrodė, kad veidas iš paprastos kinta į raudoną iš raudonos į žalią, geltoną, o gal net violetinę...Sutrikusi atsisukau į Simą..
- Gal eime pas kitus? – paklausiau. Tas linktelėjo ir abu pasukome į kiemą. Pažvelgiau per petį: abu tėvai atsisukę stebėjo mus. Nusisukau... Kai įsukome į kiemą trenkiau Simui kumščiu į petį.
- Tu ką pasiutai? – paklausė jis.
- Ne pasiutau, o įsiutau. – pataisiau jį. – Ką tu sau galvoji? Kodėl mane bučiuoji kitiems matant?!
- Jų tada nebuvo, kai tave bučiavau. Iš kur galėjau žinoti, kad jie ateis. – teisinosi jis. Dabar jau maniau sprogsiu iš pykčio. Atsisukau į jį ir sustojau vidury kiemo.
- Tai kodėl palikai man kalbėti? Negalėjai ko nors pasakyti jiems? Juk ten tavo tėtis buvo, žmogau! – rėkiau ant jo. Šis apstulbęs žiūrėjo man kažkur per petį. Atsisukau ir garsiai atsidusau.
- Šaunu... Negalėjai manęs dabar sustabdyti?
- Tu man neleidai.
- Tu nebandei! – surikau. Už mūsų stovėjo visi mūsų draugai, mano tėtis, Dovilės ir Kosto tėvai. Praėjau pro juos, įlėkiau į namo vidų. Virtuvėje pasiėmiau visą pakelį apelsinų sulčių ir jau norėjau bėgti į savo kambarį, bet koridoriuje sutikau Simą.
- Gerda, galim pasikalbėti?
- Neturiu apie ką, arba šiuo metu nenoriu tau nieko sakyti. Jei pasakysiu, tai bus tik todėl, kad siuntu ant tavęs beprotiškai.
- Gerda, turi nusiraminti ir tada galėsi kalbėt.
- Eik šik**, Simai Koroneri. Aš ką tik pasakiau, kad KALBĖT nenoriu. Ten buvo mano tėtis, mūsų draugai ir dar keli suaugusieji. Prieš juos visus tave aprėkiau, o tu manęs nesustabdei.
- Tau reikėjo išsilieti.
- SIMAI. Ar tu durnas ar tik apsimeti? – įtūžusi paklausiau ir pradėjau bėgti laiptais viršun. Užlipusi išgirdau jį šūktelint:
- Tikriausiai esu, bet man patinka, kad kiti manytų, jog apsimetu!
Tik purkštelėjau ir trenkiau durimis.

Simas

Greitai pakilau nuo žemės ir pasileidau bėgti paskui Gerdą. Jai pasukus į kiemą po kelių sekundžių pasirodžiau ir aš. Ji laistėsi su Viliumi. Paėmiau vieną balioną ir mečiau jai į nugarą, šitaip keršydamas už tai, ką ji padarė man miške. Ji atsisuko ir karamelinėms akims žybtelėjus pajutau kaip mano klynas sušlapo. Nuleidau galvą ir...O Dieve! Ši mergina pašėlus. Mečiau į ją dar vieną balioną ir sušlapinau jos suknelės priekį. Tyliai aiktelėjau. Kiti būtų spoksoję, bet aš norėjau prisidengt akis, tačiau negalėjau. Sustingęs stebėjau kaip ji numeta šautuvą ir prisidengusi nubėga vidun. Šūdas.. Trenkiau sau galvon. Dabar ji ant manęs pyks. Dar šiek tiek pasimėtėme vandens „bombomis“. Dovilė su Milda pavargusios krito ant kėdžių, o mes išsiteisėme ant žolės.
- Sapnavau kaip bučiuojuosi su Milda, - tarė Kostas.
- Na ir kas? – paklausė Justas.
- Kaip tai kas? A tu supranti ką sakau, žmogau? – paklausė Kostas.
- Ne, nes nesuprantu kas čia ypatingo. Suprasčiau jei tai būtų erotiškas sapnas, - pasišaipė Justas. Visi nusijuokė, o aš dar išgirdau Kostą sumurmant:
- Tai ir buvo erotiškas.. – šyptelėjau. Pastebėjau kaip Gerda paraudusi atsistoja ir pasuka už namo. Einu paskui ją, nes noriu susitaikyti. Spėju pačiupti ją už rankos ir atremiu į sieną. Atremiu rankas jai iš šonų, kad nepabėgtų. Stebiu jos akis ir bandau įžvelgti kaip dabar jaučiasi.
- Žinojau, kad tai tu, - piktai suburba
- Džiugu.
- Ko nori? – paklausia šiurkščiai.
- Tavęs, - atsakau paprastai.
- Ką-ą-ą? – išsižioja ji.
- Tu su ta suknele atrodei nuostabiai, - sumalu.
- Taip sakai, nes matei kas PO suknele?
- Ne.
- Tai tada kodėl?
- Ta suknelė tau labai tiko ir man apmaudu, kad sušlapinau ją. Dabar turėjai persirengti... – jau supratau, kad suklydau ir kol ji manęs klausia:
- Tau nepatinka mano šita apranga? – sumąstau atsakymą:
- Aš taip nesakiau. Tu man visada atrodai labai gražiai. Tiesiog ryte neparodžiau to kaip Kostas parodė Mildai. – nutylu. Pastebiu jos akyse kaip pyktis atlėgsta.
- Tai ko nori? – paklausia vėl.
- Jau sakiau – tavęs.
- Simai baik.. – neleidžiu jai pasakyti ką nori ir užčiaupiu bučiniu. Pasiilgstu jos saldžių lūpų iš karto joms atsitraukus. Noriu jos visos. Jaučiu Gerdos karštą, švelnią odą po savo delnais. Ji apkabina mane ir aš prispaudžiu ją prie sienos. Girdžiu kaip abu giliai kvėpuojame.
- Echm... – kažkas nusikosėjo. Gerda mane nustumia ir lėtai atsimerkia. Aš jau susigėdęs žiūriu į tėvą ir tetą Odetę.
- Kur einate dėde Vladai, teta? – paraudusi paklausia ji.
- Prie jūros, pas tavo mamą ir Povilą su Linu, - atsitokėjęs paaiškina mano tėtis. Jau žinau kas bus vakare. Pamokslai, kad reik tramdyti savo vyriškus troškimus.
- A-a-a.. – nutęsia Gerda. Sutrikusi ji atsisuka į mane..
- Gal eime pas kitus? – paklausia. Dar be žado linkteliu ir abu pasukame į kiemą. Ji pažvelgia per petį, bet po akimirkos nusisuka... Kai įsukome į kiemą trenkia man kumščiu į petį.
- Tu ką pasiutai? – paklausiu trindamas skaudančią vietą.
- Ne pasiutau, o įsiutau. – pataiso mane. – Ką tu sau galvoji? Kodėl mane bučiuoji kitiems matant?!
- Jų tada nebuvo, kai tave bučiavau. Iš kur galėjau žinoti, kad jie ateis. – teisinuosi. Atsisuka į mane ir sustoja vidury kiemo.
- Tai kodėl palikai man kalbėti? Negalėjai ko nors pasakyti jiems? Juk ten tavo tėtis buvo, žmogau! – rėkia. Apstulbęs žiūriu Gerdai per petį. Ten stovi jos tėvas ir Dovilės, bei Kosto tėvai. Vėliau pastebiu ir mūsų draugus spoksančius savo kiaušinio akimis.
- Šaunu... Negalėjai manęs dabar sustabdyti? – paklausia.
- Tu man neleidai. – pasiteisinu, bet ir vėl suprantu, kad nereikėjo to sakyt. Aš tikrai nepastebėjau jų.
- Tu nebandei! – surinka. Praeina pro juos, įlekia į namo vidų. Stoviu ir žiūriu jai pavymui. Bijau pažiūrėti į kitus. Šiaip ne taip pasuku galvą į juos, kiekvieną permetu akimis ir nubėgu namelin. Mergina kaip tik ėjo iš virtuvės.
- Gerda, galim pasikalbėti?
- Neturiu apie ką, arba šiuo metu nenoriu tau nieko sakyti. Jei pasakysiu, tai bus tik todėl, kad siuntu ant tavęs beprotiškai.
- Gerda, turi nusiraminti ir tada galėsi kalbėt, - pasiūlau.
- Eik šikti, Simai Koroneri. Aš ką tik pasakiau, kad KALBĖT nenoriu. Ten buvo mano tėtis, mūsų draugai ir dar keli suaugusieji. Prieš juos visus tave aprėkiau, o tu manęs nesustabdei.
- Tau reikėjo išsilieti, - pratariau.
- SIMAI. Ar tu durnas ar tik apsimeti? – įtūžusi paklausia ir kol bėga laiptais viršun suformuluoju atsakymą.. Pribėgęs prie laiptų pradžios garsiai surinku:
- Tikriausiai esu, bet man patinka, kad kiti manytų, jog apsimetu!
Išgirdau garsų durų trenksmą. Atsidustu ir klesteliu ant pirmojo laiptelio.

Dar dėk nu!

NAKTIS

Gerda
Pikta sėdėjau kambaryje ir planavau neišeisianti iki rytojaus ryto. Nekenčiau Simo visa savo esybe. Šūdas.. Aš myliu jį. Paslėpiau savo galvą po pagalve. Gal tai padės užgožti ūžesį ausyse. Nope.
Nepadeda. Staigiai atsisėdau ir žiūrėjau į duris.. Dieve. Nekenčiu šio pasaulio. Pradėjau lėtai slinkti prie lango, nes magėjo pasižiūrėti kas vyksta kieme. Išgirdau kaip atsidaro durys ir vėl staigiai pašokau. Akimis norėjau nušauti ką tik įėjusią mamą.
- Gerda, kas nutiko?
- Nieko.
- Man teta Odetė ir tavo tėtis pasakojo ką matė. Gal nori pati papasakot iš savo pusės?
- Ne.
- Gerda, aš tau liepiu pasakyt kas nutiko.
- Ne, - vėl pakartojau ir nusisukau nuo jos. – jei tau jau papasakojo koks tikslas dar kartą kartoti iš mano pusės, a?
- Kaip nori. Tada pasakyk kaip jautiesi?
- Ne.
- Kas ne? – suglumusi paklausė.
- Nesakysiu.
- Gerda..
- Kiek galima, mam? Gerda, Gerda, Gerda, Gerda.. ATSIBODO! – Aprėkiau ją. Ji užsisuko išeiti, bet prie durų sustojo.
- Šiandien visi tėvai išvažiuoja į miestą. Jus visus paliksime vienus. Tikiuosi neprikrėsi kvailysčių, - tarė šaltu balsu. – taip pat tikiuosi tu susitaikysi su Simu, nes jis geras vaikinas, o tu tik išlepusi panelė. Man gėda dėl to, kad tave tokią išauginau.
- Jei būčiau kitokia aš Simui nepatikčiau ir viso šito nebūtų buvę, -atkirtau. Mama tik trinktelėjo durimis ir išgirdau tolstančius žingsnius.


Simas
Susinervinęs sėdėjau ant laiptelio. Neiškentęs užlipau viršun ir atsistojau prieš Gerdos duris. Norėjau pasibelsi ir pasikalbėti. Galvoje iškilo jos prieš kelias minutes išrėkti žodžiai. Susiraukiau ir atsišliejau į duris nugara. Kodėl viskas taip sudėtinga? Ir būtinai tiems tėvams reikėjo eiti kai bučiavau ją? Gr... Išgirdau kažką lipant laiptais. Greit pasislėpiau už kampo, kuris buvo prie pat kito kambario. Koridoriuje pasirodė Gerdos mama. Jai įėjus į kambarį prislinkau pasiklausyti, bet vėl sutrukdė kažkieno žingsniai. Šį kart nulėkiau į savo kambarį, bet durų nespėjau uždaryti ir paskui mane įėjo mano tėvas. O ne. Dabar atskaitys moralą.
- Šį kartą aš tau moralo neskaitysiu.
- Ką? – išsižiojau sutrikęs.
- Ką girdėjau, jaunuoli, - atsakė šis. – Gerda miela mergina, protinga. Ką tu padarei, kad ji tokia sugniuždyta?
- Nieko.
- Simai Koroneri, pasakyk kas tarp jūsų nutiko.
- Ne.
- Aš tau liepiu.
- Ne, - piktai atsikirtau.
- Aš maniau, kad tu esi vyras ir neskaudini merginų.
- Aš jos neskaudinau.
- Tada, Simai gal pasakysi...
- Tėti baik. Simai, Simai, Simai, Simai.. UŽKNISA.
- Ach šitaip... – tėvui nusisukus nusisukau ir aš, išgirdau kaip atsidaro durys. Atsisukau ir tėvas tarpdury stovėdamas tarė:
- Šiandien visi tėvai išvažiuoja į mietą ir jus paliekame vienus. Tikiuosi gerai elgsiesi.
- Aha.
- Ir taip pat tikiuosi, kad susitaikysi su Gerda. Ji nuostabi panelė, - taip pasakęs išėjo. Durims užsitrenkus pakartojau:
- Aha. Labai nuostabi. Tiesiog akinama ir aš ją myliu, po velnių. Žinau, kad reikia atsiprašyt, - rėkiau. Griebiau pagalvę ir mečiau ją pro atidarytą langą. - bet aš NEŽINAU už ką! Už tai, kad jos noriu ir bučiuoju? Dieve mano.
Apačioje kažkas aiktelėjo. Tikriausiai dėl pagalvės. Nusisukau ir trenkiau kumščiu į sieną. Tik tada susivokiau, kad ši siena jungia du kambarius. Mano ir Gerdos. Atgniaužiau kumštį, delną prispaudžiau prie šaltos sienos.

Gerda
Vakaras. Sėdėjau susirangiusi ant kėdės ir žiūrėjau pro langą į tolstančias tėvų mašinas. Saulei beveik nusileidus Audrius, Kostas ir Vilius kieme uždegė laužą. Milda pamojavo man ranka ir pakvietė apačion:
- Ateik. Pasakosime baisias istorijas ir deginsime dešreles ant laužo. Bus smagu...
- Ne, Milda. Ačiū, bet nenoriu.
- Kai norėsi ateik.
- Gerai.
Atsidususi atsistojau, uždariau langą ir truktelėjau užuolaidas. Nenorėjau matyti laužo šviesos. Klestelėjusi ant lovos įsijungiau mažą stalinę lempą ir į rankas paėmiau knygą „Sesučių Dašvud meilės paslaptys“. Įsitaisiau patogiau, pradėjau skaityti.

Simas
Stovėjau lauke ir žiūrėjau kaip tėvai išvažiuoja su savo automobiliais į miestą. Keli vaikinai uždegė laužą, Dovilė atnešė dešreles. Atsisukau į Mildą, kuri kvietė Gerdą nusileisti pas visus. Ši atsisakė, uždarė langą ir pasislėpė už užuolaidų. Neiškentęs pasakiau, kad einu su ja išsiaiškinti. Gytis paplekšnojo man per petį ir palinkėjo sėkmės. Dovilė iškėlė kumštį linkėdama stiprybės. Linktelėjau jai ir nubėgau vidun. Užlėkęs laiptais pasibeldžiau į duris.

♥ Gerda
Įsijautusi skaičiau knygą, kai kažkas pabeldė į duris.
- Užeikit, - pakviečiau, bet durims atsidarius pasigailėjau. – Ko tau?
- Aš nebegaliu. Noriu išsiaiškinti.
- Gerai, - pavarčiusi akis padėjau knygą į šoną ir parodžiau Simui sėstis į lovos kojūgalį. – Aiškinkis.
- Gerda, baik. Aš žinau, kad negerai pasielgiau. Nereikėjo tavęs bučiuoti, kai gali bet kas ateiti ir pamatyti. Bet.. Ar tu nori visą laiką slėpti mūsų draugystę? Aš ne. Todėl manau, kad iš blogo išėjo kai kas gera. Dabar nereikės slapstytis. Be to, aš NORIU būti su tavimi, NORIU bučiuoti tave, NORIU jausti, kad esi su manimi ir tik su manimi, o ne su kokiu Audriumi...
- Simai, tik jau nepradėk apie Audrių...
- Tylėk. Dabar aš kalbu. Atsiprašau, kad tada apačioje pasielgiau kaip kvailys ir nieko nepaaiškinau savo tėvui, atsiprašau, kad buvau toks bailys ir nesustabdžiau tavęs, kai rėkei ant manęs. Bet... Kai tu rėki, pyksti atrodai labai seksuali ir aš.. Dieve.. – jam užsikirtus sėdėjau be žado. Norėjau tik prisiglausti prie jo ir viską pamiršti.. Po akimirkos jis atsitokėjo ir tęsė toliau. – Ir, po velnių, kai pyksti atrodai taip seksualiai, kad tik noriu imti ir tave užčiaupti bučiniu, bet tada buvo tavo tėvai..- Neleidau baigti ir puoliau jam į glėbį. Apkabinau stipriai ir nepaleidau geras 5 minutes. Sėdėjome taip tylėdami.
- Dabar leisk man kalbėti... – paprašiau ir truputi atsitraukiau. – aš NORIU, kad visas pasaulis žinotų apie mus, NORIU, kad bučiuotum mane, - šičia mane pertraukė saldžios Simo lūpos. Kol nepamečiau minčių sekos atsitraukiau šiek tiek ir tęsiau. – NORIU, kad būtum tik su manimi, o ne su kokia Milda...
- Dabar tu pradedi...
- Simai, užsičiaupk, - tariau ir leidau sau toliau išsakyti ką jaučiu. – Aš irgi, atsiprašau, kad taip susinervinau, kai tavo tėtis ir teta pamatė mus besibučiuojančius, - mane vėl užčiaupė Simo lūpos. Šį kart leidausi ilgiau bučiuojama. Kai pajutau, kad tuoj išsilydysiu atsitraukiau. – neturėjau taip aršiai reaguoti, bet dar nebuvau pasiruošusi jiems pasakyti. O tada incidentas su tėvais. Ach.. Simai, pabučiuok mane, - prisitraukiau prie jo ir pradėjau aistringai bučiuoti. Pajutau kaip Simas atsitraukia mane nuo savęs ir panardina veidą į plaukus tyliai tardamas mano vardą.

Simas
Tyliai tardamas Gerdos vardą panardinau nosį į jos plaukus. Jie kvepėjo tomis saldžiomis levandomis. Manyje blykstelėjo didžiulis geismas. Nebegalėjau tverti ir šiurkščiai atsukau jos veidą į save, nekreipdamas dėmesio į spurdėjimą. Po akimirkos pajutau kaip Gerda pasiduoda ir taip pat atsako aistringai. Grybštelėjau dantimis jos lūpą ir Gerda sudejavo iš jaudulio. Jai neatstūmus manęs bučiavau toliau. Būčiau išsikraustęs iš proto, jei nebūčiau palietęs jos, jei nebūčiau atskleidęs bent vienos liekno, dailaus kūno paslapties. Troškau jos čia ir dabar. Neatplėšdamas lūpų kyštelėjau ranką po palaidine. Gerdos širdis pašėlusiai daužėsi. Stipriau suspaudžiau šią nuostabią būtybę ir paleidau. Dieve.. Ką aš darau...? Nusisukau ir užsidengiau veidą.. Negalėjau žiūrėti į Gerdą, kuri sėdėjo patamsėjusiomis nuo aistros akimis, pravertomis, drėgnomis nuo bučinių lūpomis, laukdama kada atsitokėsiu ir pasakysiu ką nors.

Gerda
Jam atsitraukus vos nenuvirtau. Kas nutiko? Kodėl jis pasitraukė? Sėdėjau vis dar degdama nuo aistros, pravėrusi lūpas giliai kvėpavau. Aš norėjau mylėtis su Simu. Čia ir dabar, o jis mane atstūmė.
- Simai... Aš.. Aš noriu mylėtis su tavimi.
- Ar tikrai to nori? – girdėjau dvejonę jo balse.
- Taip, - drąsiai atsakiau, nors iš tikrųjų beprotiškai bijojau. Jis lėtai atsisuko ir aš aiktelėjau. Jo akys buvo liūdnos ir veidas pablyškęs. Išsigandusi prišliaužiau prie jo ir suėmiau veidą rankomis, kaip tada paplūdimyje, kai maniau, jog jam į akį pataikiau sūriu vandeniu. Ir šį kart jis uždėjo savo rankas ant mano riešų. Pabučiavau jį švelniai, švelniai, o po sekundės jis atsakė tuo pačiu. Širdis puolė plakti kaip pašėlusi, pajutusi kaip jis atsargiai mane bučiuoja. Apkabinau jo kaklą ir staiga pajutau kaip Simas užsiplieskęs aistra tyrinėja mano burna liežuviu.

Simas
Išgirdęs jos drąsų atsakymą atsisukau vis dar abejodamas. Pamačiau baimę ir išgąstį jos akyse, bet ji greit atsirado prie manęs ir uždėjo savo švelnias rankas ant mano skruostų. Bučinys buvo toks švelnus ir nekaltas, kad nesusilaikiau ir vėl puoliau ją bučiuoti. Lūpų nepakako – karštais bučiniais nusėjau visą jos veidą, kaklą. Dabar lūpos leidosi žemiau. Gerda atsilošė ir išsiteisė ant lovos visu ūgiu patraukdama mane iš paskos. Nesitikėjo, kad bučinys bus toks saldus. Nesustodamas bučiuoti lėtai, po truputi pradėjau nurenginėti jos palaidinę, kad jei ji persigalvotų galėtų mane sustabdyti. Po palaidinės ėjo liemenėlė. Kai atsegiau, bučiuodamas kaklą leidausi žemyn. Pabučiavęs vietą kur turi būti širdis sustojau ir pakėliau galvą. Pasižiūrėjau Gerdai į akis ir pridėjau ranką prie jos širdies.
- Gerda, jei nenori galime sustoti.
- Ne, - sudejavo ji. – Noriu, kad tęstum.
Vėl bučiavau jos lūpas, o ji nurenginėjo mane. Po viršutinių drabužių ėjo džinsai. Jiems nuskriejus ant žemės nuogi gulėjo ant lovos ir glamonėjomės. Kuo toliau tuo labiau jos norėjau. Ji prisitraukė mane virš savęs ir sušnibždėjo kažką neaiškiai. Paklausiau jos dar kartą ar ji įsitikinusi, kad to nori. Jai linktelėjus galvą lėtai įslydau vidun.

Gerda
Pajutau jį savyje ir po sekundės mane pervėrė skausmas. Simas priglaudė lūpas prie manųjų ir atrodė, kad sugėrė visą mano skausmą. Vos, vos atsitraukęs pratarė, kad reikia atsipalaiduoti. Taip ir padariau. Jis vėl bučiavo, ramino, glostė. Įsikibusi jam į pečius pradėjau verkti ir prašiau nesustoti. Palaipsniui skausmas atlėgo. Simas nubučiavo ašaras:
- Aš myliu tave, Gerda, - tarė taip tyliai, kad vos išgirdau. Apkabinau jį. Dabar abu buvome apimti didžiausio, nevaržomo geismo. Kai šis aprimo Simas nusirideno nuo manęs, bet nepaleido ir visa dar laikydamas glėbyje tyliai, apsnūdęs bučiavo. Atsitraukiau ir pramurmėjau, kad esu pavargusi. Tyliai gulėjome apsikabinę.
1 minutė...
2 minutės...
3 minutė užsnūdau....


Simas
Staiga pakirdau iš miego. Šalia nieko nebuvo..
Nejaugi tai sapnas? Atsisėdau ir apsižvalgiau. Jos nebuvo.
Susiėmiau už galvos. Pasigirdo duslus atidaromų durų garsas. Pakėliau galvą.
- Aš tualete buvau, - pasiteisino Gerda. Jai atsisėdus į lovą čiupau glėbin.
- O aš pamaniau, kad visa tai sapnas.
- Norėtum, - nusijuokė ir apkabinusi pakštelėjo į lūpas. – Žinai aš išalkau.
- Man atrodo, kad mūsiškiai vis dar sėdi prie laužo. Eime dešrelių?
Gerda apsimetė galvojanti:
- Ai tiek to. Eime.
Pašokusi iš lovos įšoko į džinsus, užsimetė palaidinę. Tuo metu tingiai kišau koją į džinsų klešnę. Jau apsirengusi ji pakėlė mano maikę ir padavė. Apsirengęs atsistojau ir apkabinau Gerdą per liemenį. Ji pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo. Pasilenkiau karštam bučiniui. Po kelių minučių išėjome į lauką. Aplink laužą sėdėjo Kostas apsikabinęs Mildą, šalia jų sėdėjo Vilius, Audrius, o tolėliau susiraukusi Dovilė su Gyčiu ir Justu iš šonų.
- Labas. Ar dar yra dešrelių? – paklausė mano mylimoji. Dovilė pakėlusi akis pašoko ir apkabino Gerdą.
- Prašau padėk man, - sušnibždėjo jai, bet aš išgirdau.
- Kas nutiko? – pašnibždomis paklausė ši.
- Eime į virtuvę, - tyliai atsakė, o po to balsu atsisukusi tarė: - einu paimti su Gerda dešrelių. Va Simas grįžo gal tegu pagroja gitara?
Joms nuėjusi Audrius padavė gitarą ir liepė groti. Prisėdau ant kelmo ir susireguliavau stygas. Pamasčiau minutėlę ir paklausiau:
- Tiks lyriška apie meilę?
- O taip, - šyptelėjo Milda ir droviai pakėlė akis į Kostą. Nusijuokiau ir pradėjau dainuoti:
https://www.youtube.com/watch?v=K5dem7cDLCw

If the heart is always searching,
Can you ever find a home?
I've been looking for that someone,
I'll never make it on my own.
Dreams can't take the place of loving you,
There's gotta be a million reasons why it's true
Iš namelio grįžo Dovilė su Gerda. Pakėlęs galvą šyptelėjau jai ir pradėjau priedainį.

When you look me in the eyes,
And tell me that you love me.
Everything's alright,
When you're right here by my side.
When you look me in the eyes,
I catch a glimpse of heaven.
I find my paradise,
When you look me in the eyes. Nuleidau galvą ir prispaudęs reikalingas stygas vėl pakėliau akis. Visi pradėjo linguoti į ritmą. Šyptelėjau:

How long will I be waiting,
To be with you again
Gonna tell you that I love you,
In the best way that I can. Gytis prisiminęs dainos žodžius man pritarė:

I can't take a day without you here,
You're the light that makes my darkness disappear.

When you look me in the eyes,
And tell me that you love me.
Everything's alright,
When you're right here by my side.
When you look me in the eyes,
I catch a glimpse of heaven.
I find my paradise,
When you look me in the eyes.

Kostas pasiėmė Mildą už rankos ir išsivedė iš rato kur daugiau vietos. Paėmė ją už liemens ir pradėjo šokti muzikos ritmu. Prie manęs ir Gyčio prisidėjau sodrus Justo balsas:

More and more, I start to realize,
I can reach my tomorrow,
I can hold my head high,
And it's all because you're by my side.

Vėl dainavau vienas. Stebėjau Gerdos akis ir mintyse skyriau dainą jai.


When you look me in the eyes,
And tell me that you love me.
Everything's alright,
When you're right here by my side.
When I hold you in my arms
I know that it's forever
I just gotta let you know
I never wanna let you go
Cause when you look me in the eyes.
And tell me that you love me.
Everything's alright,
When you're right here by my side.
When you look me in the eyes,
I catch a glimpse of heaven.
I find my paradise,
When you look me in the eyes.
Ohhh..
Gerda
Simui baigus dainą puoliau jam ant kaklo ir pabučiavau. Aplink pasigirdo plojimai ir švilpavimai. Atsitraukiau nuo jo ir nusišypsojusi klestelėjau šalia. Jis perdavė gitarą Gyčiui ir liepė groti jam. Šis nusijuokė ir pasakė, kad niekada nemokės taip gerai groti kaip mano Simas. Sukikenau. Mano Simas. Taip keista skamba... Pajutau jo tvirtas rankas sau ant šono. Atrėmiau galvą jam į petį. Dabar jaučiausi gerai. Šalia mylimas vaikinas, draugai ir dešrelės.

Prasti reikalai


Gerda
Dar ilgai sėdėjau ir klausiausi kaip dainuoja Gytis. Simo glėbyje šiltai įsitaisiusi jaučiau didelę palaimą. PO geros valandos plačiai nusižiovavau ir pasižiūrėjau į savo vaikino akis. Jos buvo tamsesnės, blizgėjo nuo laužo šviesos. Uždėjau delną ant jo skruosto ir atsukau veidą į save. Švelniai pabučiavusi sušnabždėjau:
- Aš pavargusi.. Eisiu miegoti.
- Einu kartu, - taip pat sušnabždėjo jis. Atsistojęs paėmė mane už rankos, kartu palinkėjome kitiems labos nakties ir pasukome į namo vidų. Užlipome laiptais, antro aukšto koridoriuje buvo tamsu kaip rūsį. Pajutau kaip Simas mane apsuko, prirėmė prie sienos. Atsišliejusi į sieną apkabinau jo kaklą ir atsipalaidavau. Pajutusi jo karštas lūpas ant savųjų atsakiau tuo pačiu. Buvo gera. Po kelių akimirkų atsitraukusi pakartojau ką sakiau apačioje. Jam atidarius duris ir mane praleidus į priekį nutapsėjau prie lovos. Griuvau į ją ir neužsiklojusi pradėjau snausti. Pajutau įdumbant lovą, kai Simas prigulė šalia. Apkabinęs per liemenį prisispaudė arčiau. Šitaip abu miegojome jo kambaryje.


Staiga pašokau, nes kažkas su trenksmu atidarė duris.
- Sim.. – užsikirto. Atsisukau ir.. Nustėrau. Simo tėtis stovėjo tarpduryje. Pažiūrėjau į save ir greit prisidengiau antklode. Atmintyje iškilo blankūs šios nakties prisiminimai. Kai grįžome iš lauko ir atsigulėme ilgai snūduriavome. Po to Simas pradėjo bučiuoti kaklą. Iš malonumo atsisukau į jį, norėdama pabučiuoti nosį, bet šis prilipo prie lūpų. Vis miegai išsilakstė ir mes pakartojome kas buvo prieš kelias valandas, o po to užmigome.
Dabar nuoga sėdėjau Simo lovoje, Simas apsimiegojęs trynė akis, o jo tėtis apstulbęs žiūrėjo į mus. Po akimirkos jis tik tarė:
- Greitai apsirengiate.
Ir užtrenkė duris. Greit pašokau iš lovos ir puoliau rengtis. Simas sėdėjo ir nesuprato kas vyksta.
- Renkis, vėpla! Tavo tėtis mus ką tik nuogus užklupo TAVO lovoje.
- Ką?? Čia buvo mano tėtis?
- TAIP!
Jis greit pašoko ir apsirengė. Už durų pasigirdo balsai. Kažkas tėškėsi į duris ir mes sustingome viduryje kambario. Kitoje pusėje durų pasigirdo Simo tėčio balsas:
- Jie miega.
- Aš tik tyliai užeisiu ir pasidėsiu daiktus. Tada pati miegot nueisiu.
- Brangioji nėra reikalo. Pažadinsi juos.
- Nebūk juokingas. Įleisk.
Greit čiupau kortas nuo stalo ir pažėriau ant grindų. Simas čiupo šešias pasitaikiusias kortas ir kai duris pradėjo darytis suriko:
- ASILAS.
Pažvelgiau į kortas... Žaidėme visai ne pagal taisykles, bet vaidinimui tiks. Pakėliau akis ir pažiūrėjau į Simo mamą.
- Labas rytas.
- Labas ir jums. Mielasis, - kreipėsi ji į vyrą. – sakei miega, o jie kortom žaidžia. Turbūt pats juos pažadinai.
- Gal..
- Na nieko tokio. Vaikai. Aš pavargau per naktį. Gal eitumėte į lauką, o aš numigsiu šiek tiek.
- Gerai, mama.
- Gerai, teta.
Atsistojome ir pasičiupę kortas išėjome. Simo tėčio akys mus verte vėrė, o gal man tik pasirodė.


Simas
Klausiausi kaip dainuoja Gytis, kartais pritaravau jam, kartais primindavau žodžius. Laikiau Gerdą savo glėbyje ir tai buvo tikrai geras jausmas. Akimirką pagalvojau, kad noriu ją vesti, bet tai toks kvailas sumanymas, kad išmečiau iš galvos. Tada pajutau, kad Gerda atsuka mano veidą į save, švelniai pabučiavusi sumurmėjo, kad nori miego. Nusprendžiau eiti kartu su ja. Palinkėjome visiems saldžių sapnų ir nuėjome į viršų. Antro aukšto koridoriuje buvau tamsu nors pirštu į akį durk. Atsukau Gerdą į save ir karštai pabučiavau. Pajutęs jo atsaką mintyse pradėjau piešti jos vaizdą mano lovoje, nuogą kaip prieš kelias valandas. Pajutau, kad vėl jos noriu, o tada ji atšlijo ir pasakė, kad yra pavargusi. Tyliai atsidusau ir atidariau jai duris. Ji lėtai praslinko ir griuvo į mano lovą. Susirangiusi į kamuoliuką pradėjo snausti. Atsiguliau šalia ir apkabinau ją. Jai užmigus dar ilgai gulėjau ir jaučiau jos gilų alsavimą. Krūtinę persmelkė keistas jausmas, kai taip ir turi būti. Man reikia, kad kas naktį ir rytą ji būtų mano glėbyje, kad kas kartą galėčiau pabučiuoti linkėdamas saldžių sapnų ar pasveikindamas su nauju rytu. Pradėjau bučiuoti jos kaklą. Ji atsisuko ir atkišo lūpas. Pripuoliau prie jų kaip išbadėjęs. Tada pradėjome nurenginėti vienas kitą ir pakartojome kas buvo prieš kelias valandas. Galiausiai ramiai, apsikabinę užmigome.

Pajutau kaip Gerda pašoka. Pradėjau trinti akis nuo miego. Sunkiai gaudydamasis kas vyksta išgirdau balsą:
- Greitai apsirengiate.
Tada duslus durų trenksmas. Mergina greit pašoko iš lovos ir puolė rengtis. Sėdėjau ir nesupratau kas vyksta.
- Renkis, vėpla! Tavo tėtis mus ką tik nuogus užklupo TAVO lovoje.
- Ką?? Čia buvo mano tėtis? – pasitikslinau. Miegai išlakstė.
- TAIP!
Greit pašokau ir apsirengiau. Už durų pasigirdo balsai. Kažkas tėškėsi į duris ir mes sustingome viduryje kambario. Kitoje pusėje durų pasigirdo tėčio balsas:
- Jie miega.
- Aš tik tyliai užeisiu ir pasidėsiu daiktus. Tada pati miegot nueisiu, - mano mamos balsas.
- Brangioji nėra reikalo. Pažadinsi juos.
- Nebūk juokingas. Įleisk.
Gerda čiupo kortas nuo stalo ir pažėrė ant grindų. Pasiėmiau šešias pasitaikiusias kortas ir kai duris pradėjo darytis surikau:
- ASILAS.
Pažvelgiau į kortas... Žaidėme visai ne taip kaip reikia, bet vaidinimui tiks. Pakėliau akis ir pažiūrėjau į mamą, o tada į tėtį. Jis gręžė mus savo akimis ir atrodė man galvą nuraus.
- Labas rytas, - pasisveikino Gerda.
- Labas ir jums. Mielasis, - kreipėsi mama į tėtį. – sakei miega, o jie kortom žaidžia. Turbūt pats juos pažadinai.
- Gal..
- Na nieko tokio. Vaikai. Aš pavargau per naktį. Gal eitumėte į lauką, o aš numigsiu šiek tiek.
- Gerai, mama, - sutikau ir atsistojau.
- Gerai, teta.
Pasičiupę kortas išėjome. Tėčio akys mus verte vėrė.

Perskaičiau visą knygą ir... Šiaip kai kur gerai, kad pasakoji, ką išgyveno Gerda ir ką Simas atskirai, tačiau mano manymu kai kur nuobodu skaityt tą patį, ką jau skaitei prie Gerdos minčių. Tai galima pakeist kaip nors... Čia mano nuomonė;D O šiaip visai gerai;D Maladėc!!;DD

Elizabeth de Moon rašo:

Perskaičiau visą knygą ir... Šiaip kai kur gerai, kad pasakoji, ką išgyveno Gerda ir ką Simas atskirai, tačiau mano manymu kai kur nuobodu skaityt tą patį, ką jau skaitei prie Gerdos minčių. Tai galima pakeist kaip nors... Čia mano nuomonė;D O šiaip visai gerai;D Maladėc!!;DD

Ačiū už komentarą, bet va ten kru paryškinta nesupratau. TA prasme ten kur jie kalba apie tą patį, bet kalbu Simo mintimis reik pakeisti.... veiksmą?? Ar ką?

Eli:
Ką reiškia tas paryškinimas???;DD

Aš ten paryškinau ;DD
kalusiu atvęs kaip suprasti tuos žodžius.

Tai reiškia, kad aš manau, jog kai kur tos Simo mintys nereikalingos;D

Taigi aš turiu pasakyti ką jis galvoja :DD

Taip, žinau. Bet būtų galima perteikti tai truputį kitaip. Nekartojant to pačio. Tarkim ten, kai jie valgė vatą, o paskui Gerda plovėsi rankas. Tai ir ji, ir jis tai sako. Nebeįdomu antrą kart skaityt... Ai, nu nežinau, ar supranti, ką turiu omeny...

Aaa..
siūlai praleisti žodžius? Bet kaip tada parašyti ką jis galvoja tuo metu? :DD

Ei, nieko nekeisk!!!!

Ir nekeisiu xD
Man jis aptinka toks koks yra ;D
Dar įdėti?

Tj aišku!