Pimosios meilės sparnai

Simas

Po kelių savaičių mane paleido. Grįžęs į namuką pamačiau visus išskyrus Gerdą ir jos šeimą. Visi tvarkėsi. Ramentus padėjau į šoną ir apsidairiau.
- Tau negalima dirbti tad sėskis ir ilsėkis, - pasodino mane į kėdę mama.
- Kur Gerda? – paklausiau stebėdama mamos veidą. Šis per akimirka tapo susirūpinęs ir keistas. – Mama? Kur ji?
- Vilniuje, - nusukdama žvilgsnį atsakė.
- Kodėl? – vėl uždaviau klausimą.
- Todėl. Nebūk kaip mažas vaikas. Jie turėjo išvykti ir tiek.
- Kodėl? – pakartojau klausimą.
- Simai, neįkyrėk, - atkirto ir nuėjo. Nieko nesuvokdamas žiūrėjau kaip ji nueina. Pasikrapštęs pakaušį atsidusau. Vadinasi Gerda manęs matyti net nenori. Nejaugi tai tebuvo trumpas vasaros romėnėlis? Kaip knygose mergaitėms. Purkštelėjęs pasirėmiau galvą ir visai to nenorėdamas įklimpau į svarstymus. Netikėtai gavau kumštelėjimą į pašonę.
- Ko tu miegi? Ligoninėj neatsigulėjai? – paklausė Audrius. Pakėlęs akis gūžtelėjau.
- Nežinau. Tiesiog galvoju.
- Apie ją, - pareiškė jis. – Nesistebiu, - ir atsisėdo į šalimais esančią kėdę, o šluotą, kurią laikė rankoje atrėmė į ranktūrį.
- Na ir? Ką tuo pasakyti nori? – paklausiau jo.
- Nieko. Tiesiog ji jau kelias savaites išvažiavus, nieko, kaip supratau, tau nesakė ir nepaaiškino. Peršasi išvada, kad tu jai nieko nereiški.
- Ir be tavęs jau suvokiau tą..
- Arba, - tęsė jis. – Ji jaučiasi kalta ir nenori matyti tavęs tik dėl to, kad bijo jog kaltinsi ją. Taip pat nenori tau pridaryti tau dar bėdos. Žinant jos būdą manau antras variantas labiau tinka, - baigęs atsisuko į mane ir nusijuokė. Aš sėdėjau netekęs žado. Iš kur jis žino tiek daug apie žmonių mąstymą? To ir paklausiau.
- Tiesiog aš stebiu, o žmonės.. Jie nuspėjami, - šyptelėjo žiūrėdamas į tolį. – Ypač visa tai pastebi, kai žmogų pažįsti, - pakėlė antakius ir atsistojo. – Na ką gi.. Einu tvarkytis, o tai Dovilė mane prilups.
Jam išėjusi mąsčiau apie jo žodžius. Jis teisus... Tikriausiai. Tada į kėdę, kurioje ką tik sėdėjo Audrius, klestelėjo Dovilė. Pažvelgiau į ją.
- Simai, tu tik neliūdėk. Ji tave myli, tik jai sunku matyti, kad dėl jos kaltės patekai į avariją.
- Dovile.. – pradėjau, bet ji parodė ranka, kad tylėčiau.
- Negaliu patikėti, kad ji šitaip pasielgė, nes ji visada buvo drąsi, bet tai, tikriausiai, todėl, kad tu jai rūpi, - labai jau daug ji ten kalbėjo, kad aš net nespėjau visko suprasti, bet kažkas panašaus ką kalbėjo Audrius. Galiausiai nuo jos kalbėjimo man paskaudo galvą ir aš ją užčiaupiau, uždėdamas ranką ant burnos. Ši sumirksėjo ir tylėdama atitraukė ranką.
- Gerai jau gerai. Išeinu... – atsistojusi nuėjo. Lydėdamas ją akimis galvojau planą. Atsistojęs pasiėmiau ramentus nustirksėjau iki savo kambario pirmame aukšte, kurį man įkūrė. Paskambinau taksi ir iškrapščiau pinigus iš savo kuprinės. Eidamas vėl į lauką sutikau Viltę ir Pijų.
- Ei.. Vaikai... – pakviečiau juos. Šie pribėgę strikinėjo.
- Simai tu didvyris.
- Na nesu aš jau toks didvyris, - paraudau truputi, bet nesvarbu. Man reikėjo įvykdyti planą. – Kai pamatysite mano mamą pasakykite, kad aš išvažiavau į Vilnių.
- Gerai, - palinkčiojo abu ir nubėgo. Greitai, kiek tik koja leido nustriksėjau iki gatvės. Privažiavus taksi įlipau ir paprašiau važiuoti iki geležinkelio.
Po, tikriausiai, penkių valandų išlipau Vilniaus stotyje. Įlipęs į mikroautobusą jau buvau pakeliui į savo tikslo pabaigą.

Gerda

Sėdėjau savo kambaryje atsirėmusi šonu į langą. Lauke buvo debesuota, bet saulė vis tiek buvo ryški. Stebėjau vaikščiojančius žmones ir galvojau, kad jiems gerai.. Juk per juos niekas nepakliuvo į ligoninę. Paėmiau puoduką sulčių, kuris stovėjo šalimais. Nugėrusi šiek tiek sustingau. Gatve kiek šlubuodamas ėjo vaikinas be galo panašus į Simą. Padėjau puoduką atgal ir prisiplojau prie lango, bet vaikinas nuėjo. Atsidususi vėl atsilošiau ir stebėjau žmones. Įėjo mama ir pasiėmė puoduką, paglostė galvą. Pastovėjo minutę šalimais, bandė kažką sakyti, bet negirdėjau. Jai išėjusi pašokau. Prieš mano langus stovėjo tas pats vaikinukas, tik su gėlėmis. Papurčiusi galvą atidariau langą.
- Simai? Čia tu? – mano akyse tikriausiai buvo siaubo labiau nei meilės, kurią jaučiau jam.
- Taip, Gerda. Įleisi? – paklausė ir aš nulėkiau link durų. Atidarius nubėgau prie jo ir stipriai apkabinau. Jis susvirduliavo ir taip pat apkabino. Stovėjo ilgai tiek ir dar ilgiau taip būčiau stovėjusi, bet jis kostelėjo sakydamas, kad jam šiek tiek skauda. Negalėdama patikėti, kad jis čia atsitraukiau, bet gėrėdamasi žiūrėjau jam į akis. Jis krenkštelėjo ir padavė puokštę.
- Ačiū, - paraudau ir nuleidau žvilgsnį. Tada nuėjome į vidų. Mama vos nenualpo jį pamačiusi, o tėtis reikšmingai linkčiojo. Nuėjo iki mano kambario ir užsidarėme. Atsisėdusi į sofutę palaukiau kol jis įsitaisys kitoje. Dar kelias minutes tylėdami stebėjome vienas kitą. Tada aš prabilau, nes nebegalėjau jausti tos tylos. Ji mane slėgė.
- Nereikėjo man šitaip pasielgti, bet nemačiau, tiksliau, nenorėjau kitos išeities. Man buvo geriausia šitaip. Žinau, kad atrodo, jog nepagalvojau apie tave, bet iš tiesų galvojau.. daugiau nei reikia, nes nenorėjau tavęs vėl įklampinti į bėdą. Tėvai mus užklupo besibučiuojančius, tada nuogus lovoje, o tada... – balsas užsikirto. – Tada dar ta avarija. Aš maniau, kad tai vis mano kaltė. Jei nebūčiau pykusi ant tavęs tada, jei nebūčiau nuleidusi galvą. Viso to nebūtų.. Aš labai apgailestauju dėl visko.
Baigusi prikandau lūpą ir laukiau kol jis ką nors pasakys, bet jis tylėjo ir žiūrėjo. Jaučiausi tokia nusikaltusi, o jo tyla mane gniuždė dar labiau. Pradėjau gniaužyti rankas ir nervintis, kad žiojausi vėl teisintis, bet jis pagaliau prabilo šiltu, bet pilnu skausmo balsu.
- Tu visko gailiesi? Negi tau nieko tai nereiškia? – jo akys prisimerkė. – Sakai galvojai apie mane, bet negalėjai atrašyti bent į vieną žinutę. Pasakyti, kad tau viskas gerai, - jo akyse pastebėjau graudulį. Atrodė jis tuoj pradės verkti. – Tu bent įsivaizduoji ko aš prisigalvojau? Man.. Aš tiesiog vietos sau neradau. Maniau nenori manęs matyti, nes galiu likti invalidu.. Bjauriu, atstumiančiu...
- Ne, - pašokau desperatiškai purtydama galvą. Pritūpiau prie jo. – Tu nesupratai manęs. Aš gailiuosi, kad per mane tu atsidūrei ligoninėje, gailiuosi, kad nepakėliau galvos ir pati nepasitraukiau. Tu klysti, nes aš norėjau tau atrašyti. Ir dar kaip, bet bijojau, kad tu pyksti. Bijojau, kad tu mane kaltinsi dėl to kas nutiko. Man nerūpi, kad tu gali likti invalidas, - akyse susikaupė ašaros, bėriau žodžius kaip žirnius. – Tiksliau rūpi, bet ne ta prasme, kuria tau atrodo. Aš nenoriu, kad tu juo liktum, nes tada niekada sau neatleisiu.
- Aš tave myliu, kodėl turėčiau pykti? Tai nelaimintas atsitikimas, - suėmė mano rankas.
- -O aš myliu tave, - norėjau tęsti, bet negalėjau. Tiesiog nebežinau ką dar pasakyti. Šiek tiek pakilau ir pabučiavau jį. Jis timptelėjo mane ir aš atsisėdau jam ant kelių. Bučiavomės taip aistringai ir karštai, kad net nepastebėjome įėjusios mano mamos. Ši pastačiusi padėklą su arbata ir sausainiais pasišalino plačiai šypsodamasi.

Gerda

Po kelių dienų sėdėjau ant sūpuoklių, o šalia stovėjo Simas. Kalbėjomės apie tai kiek visko nutiko atostogaujant prie jūros, kai prie mūsų pribėgo Viltė su Pijumi ir kvietė į kavinės vidų, nes patiekalus jau atnešė. Kiti stovėjo prie kavinės durų ir laukė.
- Tuoj ateisim, - šūktelėjo jiems Simas ir vėl atsisuko į mane. Du mažyliai nubėgo ir aš nulydėjau akimis įeinančius į kavinę. Dovilė laikėsi už rankų su Gyčiu, o Kostas dar spėjo pabučiuoti Mildą. Nusišypsojau ir pakėliau akis į Simą. Dangus buvo aptemęs nuo sunkių debesų. Simas šyptelėjo ir paimdamas mano rankas ištarė. – Beveik kaip per pirmą mūsų bučinį.
- Taip, - atsakiau stodamasi. Jis apkabino mane per liemenį ir užsimerkusi pabučiavau jį. Pradėjo lašnoti ir atsitraukusi pakėliau akis į dangų. Simas taip pat žiūrėjo į niūrius debesis, aptraukusius visą dangų. Jaučiausi kaip ant sparnų. Pirmosios meilės sparnų, kurie nežinia kur mus nuneš. Ir žinote man tai nerūpi, nes džiaugiausi tuo ką turiu.

Simas

- „Happy end“ – pasakytų filme ar seriale, bet aš taip nesakiau. Gerda sėdėjo ant sūpuoklių, o aš palengva ją supau. Pribėgus Pijui ir Viltei pavariau atgal sakydamas, kad tuoj ateisime, o tada stebėjau merginos profilį. Gėrėjausi ja ir džiaugiausi tas kelias sekundes, kol ji nemato. Tik apie tai pagalvojus ji pakėlė akis ir aš pastebėjau kelis mažus lašelius jos plaukuose, tikriausiai nuo lietaus. Šypsodamasis pasakau jai, kad beveik kaip per pirmą mūsų bučinį, per liūtį, ir paimu jos rankas. Nežinau kodėl, bet noriu sustabdyti būtent šią akimirką. Ji atsistoja ir pradeda mane bučiuoti, žinoma aš jai atsakau taip pat stipriai pabučiuodamas. Jaučiau, kad jai pristigo kvapo ir kaip ji atsitraukė. Atsimerkęs mačiau ją stebinčią dangų. Pakėliau akis ir jaučiau mažus lašelius sau ant veido. Užsimerkiau, nes jaučiau, kad viskas vyks palankiai. Su Gerda jaučiu tokią ramybę ir harmoniją. Man viskas gerai, man viskas patinka ir nieko nesinori. Mes kaip tos žuvėdros pajūryje, skrendame ant meilės sparnų per jūras begalines ir miškų platybes.

Jau pabaiga čia? ;((

Jup :DD
Aš nebeturėjau mintčių ką dar rašyti tai vaaat.. Todėl tiek ir yra. :DD

kjp fainai,gal 2 dalį parašysi.?

E' uoj kiek pas mane minčių kaip šitą istoriją pratęst ¤.¤ Būtų jėga kad antrą dalį parašytum ;p

Mmm.. Dar pagalvosiu :DD
Ir aš galvoju praplėsti T.G, kad geriau susivokti ką jautė ta mergina :p