Pimosios meilės sparnai

Dar!

Perskaičiau kątik kiek įdėjus esi ir noriu pasakyt kad tai yra nuostabu!! DARRR NORIU!! ;D

NU dar įdėk !

RAMYBĖ

Gerda

Išbėgau į lauką. Girdėjau kaip Simas nušoka nuo paskutinių laiptelių pakopų ir bėga iš paskos. Lekiu miško pusėn tikėdamasi, kad jis seks. Atsisuku pasižiūrėti ar tikrai, bet kai jau norėjau nusisukti ir bėgti toliau sustojau. Sustingusi žiūrėjau į langą, kuriame stovėjo Simo tėtis. Simas pribėgo, taip pat atsisuko į langą. Tada ištiesė ranką, daviau jam kortų kaladę. Jis nustebęs atsisuko į mane.
- Aš noriu tavo rankos, - išgirstu jį sakant. Lėtai atsisukau ir daviau ranką. Jis nusišypsojo ir atsukęs mano delną pabučiavo jį. Per mane perėjo malonumo drebulys, įsitempiau. Tada Simas apvertė mano ranką ir pabučiavo krumplius. Susilydžiau vietoje. Nedrąsiai pasižiūrėjau į jį. Jo akys, tokios giedros, draugiškos, linksmos stebėjo mano reakciją. Nusišypsojau jam.
- Mano tėvas nieko nepadarys, - tyliai pasako.
- Manai? – Paklausiu jo.
- Žinau, taip taręs atsisuka į langą, kuriame Simo tėvo nebebuvo.
Susikibę rankomis pasukome link miško. Bridome per samanas, ilgas smilgas, brovėmės per krūmus. Netikėtai atsiradome kelių metrų laisvame plote.
Nebuvo nei medžių, nei krūmų, nes visi šie augalai slėpė šį pliką plotą. Susidarė toks apvalus plynas iš samanų.
- Kaip tik mums, - sušnabždėjo Simas apkabindamas per liemenį. Apsisukau jo glėbyje ir apsikabinusi jį veidą panardinau į jo džemperį.
- Aš neišsimiegojau, - sumurmėjau. Pajutau kaip jis pakelia mane ir švelniai paguldo. Aš įsmigau į samanas, o jis tuo metu nusiėmė džemperį ir padavė man.
- Čia minkšta. Gali numigti.
- Tu nesveikas.. Miegoti miške? – šaipiausi iš jo, bet balsas tapo mieguistas. Pasijutau labai pavargusi, o samanos ne tik suminkštino žemę, bet ir šildė. Apsigaubiau džemperiu ir užsimerkiau, o po keleto sekundžių užsnūdau. Dar likusiu proto gabaliuku supratau, kad Simas atsigulė šalia ir mane apsikabino.
Sapnavau miško kvapą sumaišytą su lietaus skoniu. Sapnavau, kad sėdžiu pievoje, o Simas guli išsidrėbęs ant žolės, padėjęs galvą man ant kelių. Šalia stovėjo maža pintinė, kurioje buvo uogos. Pusę jų suvalgėme eidami į šią vietą. Tada Simas pakelė ranką ir pradėjo kutenti kaklą.
Atsimerkiau ir iškart pasigailėjau, nes norėjau, kad sapnas nesibaigtų.
Apsisukau ant kito šono ir šyptelėjau.
Simas miegojo. Plaukai krito ant akių, girdėjosi gilus alsavimas pro šiek tiek pravertas lūpas. Pirštu nubraukiau jo plaukus nuo akių, perbraukiau per nosį, priliečiau lūpas. Jo blakstienos virptelėjo ir aš atitraukiau ranką. Simas tingiai ją pagavo ir pridėjo lūpas prie mano pirštų. Širdis šoktelėjo. Pabučiavau Simo kaktą.
- Neįsivaizduoju kiek mes čia esame, - tarė jis pakimusiu, nuo miego, balsu.
- Aš irgi, bet..
- Bet man ir nesinori niekur eiti, - sumurmėjo užsimerkdamas.
- Pabaigei mano mintį, - atsidusau.
- Čia gerai ar blogai? – paklausė užsimerkęs.
- Tikriausiai gerai, - pramurmėjau, prisiglausdama prie jo krūtinės ir paslėpdama veidą.
- Mums reikia eiti..
- Aha.. – sutikau su juo. Po kelių minučių šiaip ne taip atsisėdau.
- Na ne-e-e-e.. – nutęsė jis. – Gulkis, nes aš dar niekur nenoriu eiti.
- Reikia, - pasakiau. Išsitraukiau telefoną ir aiktelėjau.
- Kas nutiko?
- Mes čia septynias valandas.
- Ką? – staigiai atsisėdo. – Mūsų jau ieško, tikriausiai.
- Aha.. – parodžiau telefone penkiolika praleistų skambučių. Jis išsitraukė savo mobilųjį ir pašoko.
- Tėtis skambina, - pasakė man ir tada atsiliepė. – Labas, tėti.. Mes miške. Šiek tiek ne ryšio zonoje buvome... Ne, nepasiklydome... Žinome kiek mūsų nebuvome... Tėti, mes norėjome pakalbėti apie tai, kad įvyko, - skiedė jis. Kreivai šyptelėjo ir atsakė: - Ne, tėti, mes miške nieko nedarėme. Pakalbėsime kai grįšiu. Nesijaudinkit.
Baigęs pokalbį padėjo man atsistoti, išvalė galvą nuo žolių ir be žodžių paėmęs už rankos pasuko iš miško. Už penkiolikos minučių išėjome į gatvę, netoli namų. Ėjome gatve kol Simas nesustojo. Pakėliau galvą....


Simas

Nušokau nuo paskutinio laiptelio ir nubėgau paskui Gerdą. JI atsisuko ir sustojo žiūrėdama į namo langus. Pribėgęs pasekiau jos žvilgsnį. Širdis pašoko, kai pamačiau tėvą stebint mus. Prisiminiau jo žodžius: „Būk su moterimis mandagus, švelnus ir inteligentiškas, tuomet tau bus atleista viskas“. Išteisiau ranką Gerdai žiūrėdamas į tėtį. Pajutau, kai laikau kažką stačiakampio formos. Pasižiūrėjęs į ranką pamačiau kortas. Išmečiau jas ir žiūrėdamas į merginą tariau:
- Aš noriu tavo rankos, - ji lėtai atsisuka, paduoda ranką. Paimu ją ir atsukęs pabučiuoju jos švelnų delną. Gerdos karamelinės akus prisimerkia ir juntu, kad mergina sustingsta. Tada atsuku ranką ir pabučiuoju krumplius. Ji nusišypso.
- Mano tėvas nieko nepadarys, - raminu. Ji sudvejoja, bet įtikinu ją. Atsisukęs į langą matau, kad tėvo nėra. Susikibęs rankomis einame į mišką. Brvėmės pro kažkokias žoles neaišku kur. Po to prieš mus atsivėrė kelių metrų samanotas plynas. Apkabinau Gerdą ir sušnabždėjau jai į ausį:
- - Kaip tik mums, - ji atsisuka, taip pat mane apkabinusi sumurma kažką apie miegą, Pakeliu ją ir paguldau į samanas, nusirengiu džemperį ir paduodu jai.
- Čia minkšta. Gali numigti, - pasiūliau.
- Tu nesveikas.. Miegoti miške? – bandė šaipytis, bet balsas tapo mieguistas. Stebėjau kaip suvirpa jos blakstienos ir užsimerkia. Mačiau, kad j jau beveik miega. Atsiguliau šalimais ir apkabinau ją. Miegoti nenorėjau, todėl apsidžiaugiau, kad galėsiu tiesiog laikyti ją prie savęs, jausti ir mylėti niekam nematant. Praėjo nežinia kiek laiko kai pajutau, kad mane migdo gilus Gerdos alsavimas. Užsimerkiau ir pats užsnūdau. Atrodė tik dabar užsimerkiau, kai mano plaukus pakedeno kažkieno švelnūs pirštai, pakuteno nosį ir tada prilietė lūpas. Supratau, kad Gerda pabudo. Atsimerkiau ir sugavęs jos ranką pabučiavau.
- Neįsivaizduoju kiek mes čia esame, - sumurmėjau.
- Aš irgi, bet..
- Bet man ir nesinori niekur eiti, - pabaigiau jos mintį užsimerkdamas.
- Pabaigei mano mintį, - atsiduso mergina.
- Čia gerai ar blogai? – paklausiau.
- Tikriausiai gerai, - pramurmėjo, prisiglausdama prie manęs.
- Mums reikia eiti..
- Aha.. – išgirdau jos pritarimą. Tada ji atsisėdo.
- Na ne-e-e-e.. – nutęsiau. – Gulkis, nes aš dar niekur nenoriu eiti.
- Reikia, - pasakė man. Išsitraukė telefoną ir aiktelėjo.
- Kas nutiko?
- Mes čia septynias valandas.
- Ką? – staigiai atsisėdau. – Mūsų jau ieško, tikriausiai.
- Aha.. – atkišo man telefoną ir pamačiau penkiolika praleistų skambučių. Išsitraukiau savo mobilųjį ir pašokau..
- Tėtis skambina, - pasakiau ir užsisukęs atsiliepiau
- Labas, tėti..
- Kur tu, po velnių, esi?
- Mes miške. Šiek tiek ne ryšio zonoje buvome...
- Sakydamas „mes“ turi omenyje tu ir Gerda? Jūs pasiklydote?
- Ne, nepasiklydome...
- Tai ar bent suvokiat kiek laiko jūsų nėra? Mamos iš proto kraustosi. Kodėl Gerda neatsiliepia?
- Žinome kiek mūsų nebuvome. Tėti, mes norėjome pakalbėti apie tai, kad įvyko, - skiedžiau.
- Jūs ten kažką darote, tiesa? – paklausė tėvas. Kreivai šyptelėjau ir atsakiau:
- Ne, tėti, mes miške nieko nedarėme. Pakalbėsime kai grįšiu. Nesijaudinkit.
Padėjau Gerdai atsistoti, išvaliau galvą nuo žolių ir be žodžių paėmiau už rankos. Brovėmės mišku atgal. Už penkiolikos minučių išėjome į gatvę, netoli namų. Mačiau kaip taku važiuoja motociklas. Jis net nevažiavo, o tiesiog lėkte lėkė. Grįžtelėjau į Gerdą. Ta nieko nematydama bindzeno šalia manęs. Pakėliau galvą ir sustingau. Motociklas buvo tiesiai prieš mus.

Planas


Gerda

Motociklas buvo už kelių metrų, kai Simas mane stumtelėjo į kairę. Išsigandusi mačiau, kaip jis norėjo taip pat trauktis, bet motociklas užlėkė ant jo ir nusviedė į dešinę. Jam besiridenant pašokau ir nevalingai riktelėjau:
- Simai! Ne! – nubėgusi kritau prie jo ir purčiau. – Simai! Simai, atsimerk! Ne, ne, ne! Simai pažiūrėk į mane, pasakyk ką nors! Simai, - paskutinį žodį ištariau ir supanikavau. Pajutau kaip jo ranka sukrutėjo. Apsidžiaugusi, kad gali judėti vėl pradėjau kalbinti. Jis pramerkė akis, bet daugiau nepajudėjo. Supratusi, kad jam reikia pagalbos pradėjau šaukti link namų. Į gatvę išbėgo Dovilė, Audrius ir Kostas išsižioję jie spoksojo, tuomet mergina nubėgo pakviesti suaugusių. Vaikinai pribėgo ir paklausė kas nutiko. Atpasakojau kas ką tik nutiko ir po kelių sekundžių pasirodė Simo tėvai ir visi kiti suaugę. Dovilės mama jau skambino greitajai. Mama mane laikė apkabinusi ir stengėsi nuraminti. Tada Mildos tėvas apžiūrėjo Simo būklę.
- Gerda, tu privalai pasakyti kas tiksliai nutiko ir kokiu metu, - liepė man.
- Em.. Na.. Mes ėjome iš miško namo ir.. Aš nežinau. Aš ėjau nuleidusi galvą, kai Simas sustojo ir.. – akyse susiliejo ašaros. Stengiausi baigti pasakojimą rišliai. – Ir kai pakėliau galvą jis stumtelėjo mane. Norėjo pats pasitraukti, bet nespėjo. Jį nubloškė motociklas, - nusivaliusi ašaras, kurios dar nespėjo ištrykšti. – Ar jam viskas gerai?
- Nežinau, vaikeli, jam reikia medikų.
- O jūs kas? – pyktelėjau. – Negi negalite padėtu jam? Juk jis nudaužtas to idioto dabar guli čia ir.. Gal jam koks vidinis kraujavimas!
- Nesikarščiuok, - griežtai liepė tėtis. Kietai suspaudžiau lūpas stengdamasi sulaikyti žodžius, kuriuos norėjau jam pasakyti. Išgirdome greitosios sirenas. Atvažiavusi ji greitai paguldė Simą ant gulto ir įgrūdo į tą velnio mašiną. Suspaudusi kumščius norėjau lipti kartu, bet tėvai mane sustabdė. Į mašiną įlipo Simo tėvai.
- Jūs likite čia, - pasakė lipdami į mašinas. – Mes važiuojame kartu su jais.
- Aš pasiliksiu juos prižiūrėti, - šyptelėjo Viltės ir Pijaus mama.
- Gerai, - linktelėjo tėtis ir įsėdęs užvedė mašiną. Paskui jį ir dar dvi. Kai jie visi dingo girdėjau vaikų balsus, aptarinėjančius įvykį. Nebenorėjau nieko girdėti ir matyti. Apsisukusi nubėgau link pajūrio.
Bridau per šiltą, minkštą smėlį, kuris šiugždėjo nuo kiekvieno mano žingsnio. Jutau šaltą ir žvarbų vėją, kuris taršė mano plaukus, gėlė nepridengtą kūną. Pradėjau bėgti. Bėgau tolyn bandydama išlieti savo pykti tvirtai ir sunkiai atsispirdama nuo žemės. Kai pridusau sustojau. Pažvelgusi į jūrą nusibraukiau užkritusią plaukų sruogą. Na kodėl? Kodėl būtent Simas? Juk jis nieko dėtas, kad tas kvailys nemoka važiuoti motociklu. Kodėl tas kaušas negalėjo sustabdyti, papypsėti? Ar jis specialiai? Galvoje sukosi įvairios mintys, kai širdį sugėlė taip stipriai, kad net suklupau. Norėjau verkti, bet nė viena ašara nenutekėjo. Tiesiog skaudėjo krūtinę, kad net atrodė perplyš pusiau. Apsikabinau kelius ir paslėpiau veidą tarp jų. Galvoje zvimbė ir man norėjosi rėkti, bet vietoj to sukandusi dantis kentėjau ir laukiau kol aprimsiu. Staiga nuvirtau ant šono nuo stipraus smūgio.
- Kaip tu gali šitaip sėdėti ir nieko nedaryti? – atsisukusi pamačiau įniršusią Dovilę.
- Kaip tu sugebi susitramdyti? Aš tikriausiai verkčiau, - pritūpė prie manęs Milda.
- Nieko sau kokia ištverminga mergina, - gūžtelėjo Kostas.
- Gerda, vis kas bus gerai, bet tu negali šitaip sėdėti. Turi išsikalbėti, - linktelėjo Gytis. Gailiai šyptelėjau visai draugų kompanijai. Jie visi buvo čia ir stengėsi, kad man būtų geriau. Šniurkštelėjau ir Justas su Viliumi pakraupę suraukė nosis.
- Tik neverk, - burbtelėjo vienas iš jų. Nusijuokusi nusivaliau nosį ir pakilau. Vienintelis Audrius iki šiol tylėjo. Susikišo rankas į kišenes ir nužvelgęs visus prabilo.
- Turiu pasiūlymą, - visiems atsisukus į jį kalbėjo toliau. – Nuvažiuokime patys į miestelio ligoninę ir suraskime Simą. Tegu Gerda pabūna su juo, kad aprimtų.
- Ne.. – tvirtai pasakiau, nors man atrodė, kad balsas sudrebėjo. – Negalima šitaip.
- Baik, - pertraukė Milda ir atsisuskusi į jį rimtu veidu paklausė. – Kaip tą padarytume?
- Miestas netoli. Galėtume dviračiais, - įsiterpė Justas. Pašnairavau į jį ir jis susigūžė. Audrius caktelėjo liežuviu.
- Galėtume, bet kur mes juos paliktume nepastebėtus? Manai tokiam mažam miestelį nepasklis kalbos, kad gauja vaikų atvažiavo į ligoninę?
- Na ir kas? – susiraukė Kostas. – Juk galime palikti dviračius prie kokios nors parduotuvės ir grupelėmis, paeiliui nueiti į ligoninę.
- Mastyk galva, Kostai, - griežtai tarė Audrius. – Aštuoni dviračiai! Jei kas sumanys pasisavinti?
- Palikim vieną iš mūsų sargu, - pasiūlė Dovilė, bet jos mintis greitai buvo nurašyta, nes nei vienas nenorėjo praleisti tokio smagaus dalyko – brovimosi į ligoninę.
- Ej ej.. Nesiginčykit, - prabilau aš. – Mes niekur nevyksime. Mums negalima ir.. – balsas užlūžo. Norėjau nuvažiuoti į ligoninę, bet viskas buvo per sudėtinga. Priėjęs Gytis suėmė mane už pečių. Pervėriau jį piktu žvilgsniu, bet jis raminančiu balsu prašneko.
- Gerda, tu dabar negali blaiviai mastyti, todėl mes mąstome už tave...
- Nereikia..
- Ne pertraukinėk manęs. Tu dabar eisi su mumis, - pradėjo mane vestis kaip kokią ligoninę kita ranką pamojuodamas visiems eiti kartu. Visi apspito mus ir ėjo šalimais. – Sėsi ant savo dviračio ir važiuosi paskui mus. Su mumis. Jei ne, aš pasisodinsiu tave ant savo dviračio ir nutempsiu.
- Aš..
- Jokių „aš negaliu“ „bet negalima“ ar dar kas.. Supratai?
- Taip, - nebeturėjau jėgų ginčitis.

Simas

Kai supratau, kad jis nesustos, mūsų neaplenks nustūmiau Gerdą ir jau norėjau pasitraukti pats, bet nespėjau. Pajutau jėga, su kuria jis tvojosi į mane, jutau skausmą ir tai kaip skrendu oru, o tada verčiausi palei kelią. Akyse aptemo ir man buvo sunku kvėpuoti. Išgirdau kaip per sieną, prislopinta Gerdos balsą. Jis kalbino mane. Žinojau, kad jai reikia ženklo, todėl sunkiai pajudinau ranką. Jai to užteko, o tada.. Gal aš miriau? Jei tai tiesa džiaugiuos, kad šalia manęs Gerda. Aš ją myliu ir noriu, kad būtų laiminga. Tai mano paskutinis noras. Daugiau nejaučiau nieko.

Noreti pageidauti dar (sun)

Mmg ;(( kai perskaičiau tai ašaros riedėt pradėjo ;(( maldauju įdėk daugiau. ;((

Isabella Ellie de Moon rašo:

Mmg ;(( kai perskaičiau tai ašaros riedėt pradėjo ;(( maldauju įdėk daugiau. ;((

Verki?? Kodė??

Planas: surasti Simą

Gerda


Visi kartu slapčiomis, nepastebimai pasiėmėme savo dviračius. Viltė su Pijumi miegojo, o jų mama virtuvėje gamino ir niūniavo kažkokia dainą. Atsisėdome ant savo transporto priemonių ir išsukome į gatvę. Audrius važiavo pačiame priekyje, čia pat, už jo mynė pedalus Kostas, Gytis, Vilius ir Justas, o tuomet važiavau aš su Milda ir Dovile iš šonų. Stengiausi negalvoti apie tai, ką darome blogai, galvojau apie tai kaip Simas jaučiasi, kokia jo būklė. Pradėjome važiuoti stačiu kalnu į apačią, nuo kurio jau matėsi ligoninės stogas. Nežinau kokia jėga mane traukė, bet užguliau dviratį ir pralenkiau Gytį, Justą, tada susilyginau su Kostu ir Viliumi. Šie žvilgtelėjo į mano lekiantį dviratį ir kiek pristabdė. Kai beveik nuvažiavome nuo kalno prasidėjo gatvė. Aurimas sustojo, bet man buvo nebesvarbu. Mačiau mašinas, bet žinojau, kad spėsiu pravažiuoti. Praskriejau pro Aurimą ir šis kažką šūktelėjo, bet negirdėjau. Staigiai apsukau trumpesniu keliu ir numyniau. Sustojau prie parduotuvės, kuri stovėjo už kelių šimtų metrų nuo ligoninės pastato. Nužvelgiau jį ir apsidairiau krūmų. Radusi nulipau nuo dviračio ir įgrūdau į juos.
- Tu – nesveiko proto, - privažiavęs pradėjo rėkti Audrius. – Tu bent suvoki, kad iš tavęs blynas galėjo likti! Tu ką, šikna mastai? Lekia ji pas savo mylimą Simą ir nesidairo, - privažiavo likę draugai, bet Audrius vis dar įtūžęs liejo ant manęs pyktį. - Kvaiša! Ką mes su tavo lavonu darytume? Ką pasakytume tavo tėvams?
- Apsiramink, - liepiau ir mostelėjau į krūmus. – Dėk jį čia. Kiti tegu įgrūda ten, - parodau ir apsisukusi žengiu link ligoninės. Audrius griebė už peties ir pasirėmė į mane.
- Aš koją susitrenkiau ir tu mane vedi pas daktarą, supratai? – rimtu veidu paklausia. Linktelėjau ir sulinkusi nuo jo svorio pradėjau tempti link durų.
- Ką kiti susigalvos?
- Neįsivaizduoju,- burbtelėjo ir kai įžengėme į vidų perkreipė veidą. – Uj.. Atsargiau tu. Man skauda, - pradėjo vaidinimą.
- Atsiprašau, kur traumatologijos skyrius? – paklausiu vienos seselės. Ji susirūpinusi nužvelgė mano draugą ir pasakė kur eiti, dar spėjo pasiūlyti vežimėlį, į kurį ir įsodinau Audrių. Bėgdama koridoriais dairiausi po visas palatas. Klaidžiojome po ligoninę ir štai pamačiau vieno koridoriaus gale Dovilę su Justu ir Gyčiu. Šie piktais žvilgsniais šaudė vienas į kitą. Stumtelėjau Audriaus vežimėlį stipriau ir nubėgau prie jų.
- Ar ką nors radote? – paklausiau.
- Ne, - giliai atsiduso Dovilė ir pašnairavo į juos. – Idiotai, negali nuspręsti, kuris mano brolis, o kuris vaikinas.
- Kam visa tai?
- Seselė liepė pasisakyti kas esame vienas kitam, nes mūsų Justą išbėrė vienoj vietoj, - reikšmingai pasižiūri į tarpkojį. – Tai mūsų pretekstas būti čia.
- Aišku, - nusijuokia Audrius ir nužvelgia besiginčijančius vaikinus. – Užsičiaupkit judu. Justas brolis, o Gytis bus vaikinas.
- Kodėl? – užsispyrė Justas. – Nenoriu būti brolis.
- Tu su Dovile panašūs, to užtenka. Jeigu ką esi pusbrolis.
- Gerai, - įsiterpė Dovilė ir čiupusi abu už rankos nusitempė koridoriumi. – Mes į operacijų skyrių. Ten pasidairysime ar nieko nėra.
- Puiku, jei ką parašyk žinutę.
- Būtinai, - ir visi trys dingo už kampo. Atsisukau į Audrių. – Kur dabar?
- O kaip tau atrodo?
- Nežinau, - gūžtelėjau ir be jėgų klestelėjau į kėdę prie 154 kabineto. – Aš nieko nebežinau.
- Žinai, - nusukęs akis į šoną prabilo. – Aš pavydžiu Simui. Pavydžiu baltu pavydu, nes jis neieškodamas rado merginą, kuri pažadino jame jausmus. Jis to nesigėdija ir nori pasakoti apie tave visiems, - akimis sugavau jo žvilgsnį ir paraudau. – Dėl tavęs jis padarytų viską.
- Audriau, baik, - nunėriau galvą. – Man ne jauku.
- Kodėl?
- Aš.. nežinau.. Gal todėl, kad tiek metų jį pažinojau ir tik dabar įklipau iki ausų.
- Dieve.. Jūs abu mąstote kaip mažvaikiai, bet jūsų draugystė kaip suaugusių žmonių.
- Taip manai? – kilstelėjau akis.
- Taip, nes tai.. – staiga jis žvilgtelėjo į šoną ir pašoko. – Tavo tėčio balsas.. Greičiau, bėgam.
- Ką? – išsigandusi nulekiu paskui jį. Jis atidarė pirmas pasitaikiusias duris ir nesižvalgydamas įgrūdo mane vidun, o tada įsmuko pats. Pačiu laiku, nes kaip tik iš už kampo išlindo tėvų grupelė. Išsigandusi ir dar neatsigavusi nuo lengvo šoko šnibžtelėjau. – Auri, vėžimėlis.
- Tiek to, - atsakė jis atsisukdamas į patalpą. – Žiūrėk. Mes sandėliuke.
Atsisukau ir vos nesušvilpiau.
- Čia gi visko rasti galime, - nusijuokė jis ir apsižvalgė. – Žiūrėk, - parodė man iškabintus chalatus.
- Na ir kas?
- Tu tikrai buka, - pavartė akis ir jau norėjo tęsti, bet nutildžiau jį ir kiek pravėrusi duris žiūrėjau ir klausiausi tėvų pokalbio.
- Kas ten vyksta?
- Jei nutilsi išgirsi pats, subariau jį. Audrius atsirėmė į mano nugarą ir aš kiek susikuprinau. Leisdama jam irgi stebėti.
- Ričardai negalime šitaip imti ir įeiti.
- Kodėl? Jis mano sūnus.
- Tavo sūnus dar negrįžo po sunkios operacijos.
- Ir todėl negaliu eiti į palatą?
- Brangusis ji teisi. Ko tau ten? – uždėjo vyrui ranką ant peties Simo motina.
- Noriu būti ten, kai jį atveš.
- Tavo sūnus bus po sudėtingos operacijos, - sunėręs rankas ant krūtinės pasakė Mildos tėtis. Jis gydytojas, todėl jo žodžiu net nesuabejojau. – Tavęs neleis į palatą. Jam reikės poilsio ir ramybės.
- Aš jo tėvas, - sugniuždytas Simo tėtis klestelėjo į kėdę prie palatos.
- Vadinasi jis bus čia atvežtas, - sumurmėjo Audrius.
- Taip, - sunerimus apsidairiau. – Bet aš negalėsiu jo pamatyti. Juk girdėjai ką sakė.
- Nesvarbu. Sugalvosim ką nors.
- Eime visi į kavinę išgerti ko nors, - pasiūlė mano tėtis. – Operacija dar gerą valandą bus, tad mums reikės jėgų ir kantrybės sulaukti jo grįžtančio.
- Gerai, - pašoko Simo mama ir nusitempė vyrą. Kiti suaugę nuėjo iš paskos. Audrius greitai apsisuko ir griebęs chalatą užmetė ant manęs.
- K-ką tu darai? – paklausiau kišdama rankas į rankoves. Jis nieko nesakydamas uždėjo man ant veido medicininę kaukę.
- Tu seselė. Kai tik jį atveš įeisi ir pasakysi... Sugalvosi ko tau ten reikia, - kalbėjo jis pakabindamas ant manęs fonendoskopą. Sumišusi žiūrėjau į jį.
- Tu ką? Negirdėjai kaip sakė, kad nieko neleis į palatą? Tu negirdėjai kaip sakė, kad jį atveš tik po valandos.
- Girdėjau, bet TU būsi seselė. Tave įleis, o palaukti nesunku.
- Bet.. O kaip tu? – galva neišnešė, kad apsimesiu sesele. Staiga atsidarė durys ir įėjo tikroji ligoninės seselė. Išsigandusi pašokau ir pažvelgiau į Audrių. Jis šypsojosi.
- - Ką jūs čia veikiat? – griežtai paklausė mudviejų.

Tęsk. Bet jei jis mirs....parašyk man sms, nes nenoriu skaityti kad jis myro ir panašiai.....:{

NEMIRS. Ši istorija su gera pabaiga :DD

Palata

Gerda

Pro kaukės plyšelį žiūrėjau į tą seselę, kaip į velnią. Ko mums reikia? Buvau paralyžiuota ir nieko negalėjau padaryti: nei prasižioti, nei pajudėti. Audrius nusijuokė ir paplekšnojo jai per petį.
- Milda, tu - puiki aktorė, pagyrė ją. Sustingusi stebėjau ką seselė atsakys. Ji nusiėmė kaukę ir taip pat nusišypsojo.
- Ačiū, Audriau, - padėkojo, o aš tuo tarpu įkvėpiau oro, nes buvau pamiršusi kvėpuoti iš išgąsčio. Pro lūpas netyčia pasigirdo švilptelėjimas ir greitu judesiu užsidengiau burną. Audrius kreivai nužvelgė mane ir atsisuko į Mildą.
- Mes jį radom, - Milda susiraukė.
- Aš jį radau, - pataisė Audrių. – Jūs negalėjote. Jis operacinėj.
- Mes radome palatą, į kurią atveš jį po operacijos, - atsakė jis ir atsisuko į mane. – Žinai ką daryti, tad mes einame.
Išsigandusi pradėjau purtyti galvą, tai turėjo reikšti, kad bijau pasilikti viena, bet Audrius įsikibęs Mildai į parankę išėjo ir paliko mane. Visiškai viena stovėjau tame sandėliuke ir spoksojau į duris. Išgirdau sambrūzdį koridoriuje ir pašokau. Pabudusi iš transo priėjau prie durų ir atidariau jas tikėdamasi išvysti Audrių su Milda, tačiau pamačiau sanitarus vežančius lovoje pacientą. Vėl gavau šoką, nes jie įvežė jį į Simo palatą. Daktaras ėjęs iš paskos įbruko man kažkokį dėklą su dokumentais ir pašnibždom pasakė ką turėčiau padaryti su jais. Linktelėjęs galvą į Simo palatą pasakė jo vardą, pavardę, gimimo metus ir bedęs pirštu į dėklą pasakė, kad čia ligos istorija. Linkčiojau kaip užvesta, nes kalbos dovaną praradau prieš penkiolika minučių. Daktarui ir sanitarams dingus ne drąsiai priėjau prie palatos durų. Pravėriau jas ir išvydau lovoje gulintį Simą. Prie jo prijungta buvo daug vamzdelių, laidelių, prijungta lašalinė ir monitoriuje pypsėjo jo pulso dažnis. Priėjusi prie jo nusiėmiau tą medicininę kaukę ir paėmiau jo ranką. Pagaliau jausmai ėmė viršų ir mano akyse susikaupusios ašaros pradėjo tekėti skruostais. Nebegalėdama susilaikyti sukniubau ant kėdės šalia lovos ir paslėpusi veidą pataluose pradėjau verkti. Širdį suspaudė taip, kad net aiktelėjau. Juk dėl to, kad jis guli čia esu kalta aš. Jei būčiau ėjusi pakelta galva, būčiau mačiusi tą idiotą ant motociklo ir pasitraukusi į šoną. Nieko nebūtų nutikę ir man nereikėtų lieti ašarų prie Simo lovos. Pakėlusi galvą nusišluosčiau ašaras ir spustelėjau jo ranką. Gal man pakalbinti jį? Kaip filmuose, šmėstelėjo galvoje. Gal jis pabustų?
Palatoje buvo tylu, tylu. Tik pulso aparatas ritmingai pypsėjo.
Atsidususi prasižiojau ir išgirdau koridoriuje žingsnius. Greitai atsistojau, bet netyčia užkliudžiau vieną iš laidelių. Ausį perrėžė spigus begalinis pyptelėjimas, o koridoriuje skubantys žingsniai. Kai palindau po lova, kaip tik atsiplėšė palatos durys ir pasigirdo Simo mamos klyksmas. Išsigandusi trinktelėjau galvą į lovos dugną, bet vėl užčiaupiau savo burną, kad nepasigirstų mano balsas. Negalėdama patikėti spoksojau į laido galiuką esantį prieš mane. O Dieve! Drebančiais pirštais sukrapščiau jį ir pakėliau prieš save. Pasukusi galvą pastebėjau kaip lovą apspito daug kojų, girdėjau kaip Simo mama kūkčioja, o dėdė Ričardas ramina ją, nors pats vos sulaiko jausmus. Pradėjau kūkčioti. Aš nužudžiau Simą. Į palatą įlėkė gydytojai ir išgrūdo visus suaugusius. Seselė pradėjo tikrinti aparatus ir pagriebusi laidelio galą, likusį prie Simo timptelėjo, o galas buvęs mano rankoje išsprūdo.
- Kaip jis ištrūko? – paklausė ir supratau, kad įkiša jį atgal. Palatoje pasigirdo tas pats ritmingas pypsėjimas ir aš nebeišlaikiusi šniurkštelėjau. Seselė sukluso, todėl sugrūdau puse rankovės sau į burną, kad nesigirdėtų mano verksmo. Ačiū, Dievui jis gyvas, bet faktas, kad galėjau laisvai jį užmušti neleido aprimti skausmui, kurį jaučiau. Seselei išėjus girdėjau balsus koridoriuje. Atsigulusi ant šaltų grindų po lova, kurioje gulėjo Simas pasidaviau jausmams ir nuovargiui. Aš sukeliu per daug bėdų viskam. Norėjau išnykti ir nieko nebematyti, nebegirdėti nebejausti... Gal geras dešimt minučių pragulėjusi savigraužoje, agonijoje pakėliau akis į lovos dugną. Ištraukiau rankovę iš burnos ir prikandau lūpą. Lova sujudėjo ir aš išpūtusi akis aiktelėjau. Juk nejudinau jos. Iš po lovos iškišau galvą. Simo pirštai truktelėjo ir susigniaužė į kumštį. Mano kūnas ne valingai sujudėjo ir aš galiausiai visai išlindau iš po lovos. Atsistojusi paliečiau jo kaktą, kuri visa buvo šlapia nuo prakaito, perbraukiam per išdžiuvusias lūpas, kurios sukrutėjo ir be garso ištarė mano vardą. Šyptelėjusi pro ašaras pasilenkiau ir pabučiavau jo skruostą. Atsitraukusi užsimaukšlinau kaukę ir išėjau pro duris. Ten sėdėję tėvai pašoko ir išpūtę akis žiūrėjo į mane.
- Kaip jis? Kas jam? Ar galime užeiti? – papurčiau galvą ir nuėjau koridoriumi, lyg užhipnotizuota. Prieš man pasukant dar girdėjau kaip dėdė Ričardas suburbėjo, kad čia dirbantis personalas pats klaikiausias.

Simas

Greitai sukirtau vakarienės likučius ir nubėgau prie sūpuoklių. Ji suposi vis aukščiau ir aukščiau. Pasiekusi viršūnę pradėjo stabdyti. Atsišliejau į medį. Jos plaukai plaikstėsi vėjyje, tai uždengdami veidą, tai atidengdami kaklą. Gėrėjausi ja. Jai sustojus ir pakėlus galvą visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Kai Gerda priėjo prie manęs nesusilaikiau ir apkabinęs ją pabučiavau. Jos lūpos buvo skirtos bučiuoti, todėl tam, kad nenuversčiau jos čia pat atitraukiau lūpas ir apkabinau. Laikiau glėbyje ir nenorėjau paleisti. Pajutęs, kad ji sustingo atsitraukiau ir dar kartą sugundytas pakštelėjau lūpas. Tada nusisukau ir nuėjau... su mintimi, kad ją myliu.
Sapnas buvo toks aiškus ir matytas. Niekaip neprisiminiau merginos vardo, bet žinojau, kad ją myliu.
Mane išmušė prakaitas, nes bandžiau prisiminti kuo ji vardu. Prisiminęs ištariau jį lyg mėgaudamasis skania, cukrumi apiberta ir šokoladiniu glajumi aplieta bandele. Šyptelėjau ir tada pajutau šaltuką. Sudėjęs visas pastangas į vieną judesį pramerkiau akis ir pastebėjau užsidarančias duris.

Ema rašo:

Isabella Ellie de Moon rašo:

Mmg ;(( kai perskaičiau tai ašaros riedėt pradėjo ;(( maldauju įdėk daugiau. ;((

Verki?? Kodė??

boo sugraudinę buvo xD

Tęsk ;D.

Man labiausiai patiko, kai ji po lova pasislepė;D Net juokas paėmė;D Šiaip čia graudžios scenos;D

Gerda

Nekreipdama dėmesio į tai, kad esu su seselės uniforma išėjau iš ligoninės ir pasiėmiau savo dviratį iš krūmo. Draugai jau sėdėjo ant savo dviračių ir spoksojo į mane laukdami ką pasakysiu, bet aš tylėjau. Taip tylėdama numyniau į namų pusę. Net į kalną, kurio viršūnę pasiekdavau tik nulipusi, dabar myniau iš visų jėgų. Mane pavijęs Kostas stūmė savo dviratį ir jau žiojosi sakyti kažką, bet Audrius ir Gytis jį sustabdė. Visiškai nesirūpindama savo saugumu myniau gatvėmis, todėl tik per stebuklą tuo metu nevažiavo mašinos. Pasiekusi namą numečiau dviratį į šoną ir nulekiu vidun. Trinktelėjau durimis ir išsitraukiau lagaminą, į kurį vėliau sudėjau daiktus. Viską sutalpinusi ėmiausi tėvų daiktų, o galiausiai baigusi surinkau tėvų numerį.
- Alio, - pasigirdo mano tėvo balsas.
- Tėti, prašau, atvažiuokite kuo greičiau. Mums reikia išvažiuoti.
- Nekalbėk nesąmonių. Simas ligoninėje.
- Todėl mes ir turime išvažiuoti, - bandžiau tikinti jį.
- Ne, mes negalime, brangute.
- Tėti, - balsas sudrebėjo, nors to nenorėjau. – Aš noriu išvažiuoti. Labai prašau.
Minutėle truko tyla, bet pagaliau išgirdau jo sutikimą ir padėkojusi padėjau ragelį. Į kambarį įvirto Audrius, Gytis, Milda ir Dovilė.
- Kur tu išvyksti? – paklausė vienu metu, o už jų mačiau strikinėjančius Kostą, Vilių ir Justą. Viltė ir Pijus tikriausiai dar miegojo.
- Namo,- ir atsistojau. Audrius žengė kelis žingsnius ir pastūmė mane atgal.
- Tu – durnas žmogus.
- O tai tau, - suburbėjau. – Ačiū.
- Aš dar nebaigiau, - atkirto jis. – Kodėl išvažiuoji? Juk Simo nepaliksi ligoninėj.
- Būtent, - vėl atsistojau. – Jis per mane pastoviai kur nors papuola. Nebegaliu čia būti, nes jis vėl kur nors įsivels, o dėl to kalta būsiu aš.
- Tu tikrai durna, - išpyškino Dovilė. Sužaibavau akimis ir paėmusi lagaminus prasibroviau į koridorių. Kostas ir Justas padėjo nunešti lagaminus į apačią.
Jau stovėjau kieme, kai tėvai atvažiavo. Tereikėjo sudėti daiktus į automobilį ir atsisveikinti su draugais. Oho! Šiuos žmones tikrai galėjau vadinti draugais. Esame pažįstami nuo vaikystės, bet niekada jais nebuvo iki šios vasaros. Nusišypsojau ir prisiminiau kaip mes visi taškėmės vandeniu jūroje, žaidėme tinklinį. Pati geriausia vasara, pamaniau ir įmečiau savo kuprinę ant galinės sėdynės. Atsisukusi padrąsinamai šyptelėjau visiems, bet štai po sekundės mane spaudė stiprus Dovilės ir Mildos glėbys. Po jų priėjo Gytis, Kostas, Vilius, Justas. Paskutinis atsisveikino Audrius. Apkabinęs šnibžtelėjo į ausį japoniškai „Baka“ ir aš nusijuokiau. Dar po kelių minučių sėdėjau automobilyje ir važiavau keliu į Vilnių. Jaučiau tuštumą, liūdesį, nostalgijos metas bus kiek vėliau, nors jau dabar jaučiau kaip maudžia paširdžius iš ilgesio. Juk dar visą savaitę turėjome leisti dienas ir vakarus kartu. Parėmusi galvą į langą užsnūdau.
Kai pagaliau pakilau, nusivaliau smėlį pamačiau, kad keli iš jų jau kopose ir tuo bus namie. Ant kalno, Justas, Kostas ir Milda atsisuko, kvietė likusius su manim ir Simu paskubėti, nes vakarienė laukia. Netikėtai Simas paėmė mane už rankos ir nusitempė paskui save. Ėjau paskui jį, o už mūsų Dovilė, Eglė, Viltė, Pijus, Gytis, Vilius ir Audrius. Galiausiai pasiekus namus Simas spustelėjo mano ranką ir paleido. Pakėlusi galvą mačiau, kad savo šypsena jis bando mane padrąsint ir jaustis geriau. Man atrodė, kad tikrai įsimylėjau.
Pabudau ir pamačiau, kad jau esame netoli namų. Dar prisiminiau pirmą bučinį su Simu ir išlipau iš mašinos. Išsitraukusi telefoną pamačiau 27 žinutes. Visos nuo JO.

Simas

Palatoje sėdėjo tėvai ir gyvai kalbėjo apie mane, avariją, ligoninės personalą ir operaciją. Iš esmės nesiklausiau jų pokalbio, nes sėdėjau žvelgdamas pro langą ir galvodamas apie Gerdą. Ką ji veikia? Kaip jaučiasi? Krūptelėjau, nes Gerdos tėtis užstojo langą, pro kurį žiūrėjau. Man neliko nieko kito kaip spoksoti į jį. Bespoksodamas išgirdau jo pokalbio telefonu nuotrupas.
- Ne, mes negalime, brangute... Na gerai. Sudėk tuomet daiktus ir mes išvažiuosime. Myliu tave, Gerda, - padėjęs ragelį jis priėjo prie žmonos. Sėdėjau įsitempęs ir atidžiai jį stebėjau. Kažką pasakęs Kosto tėvui tiesiog paėmė ir išėjo pro duris laikydamas už rankos mano merginos motiną. Griebiau telefoną ir parašiau Gerdai žinutę. Po pusvalandžio tylos apipyliau ją žinutėmis, nes nerimas ėmė viršų. Aš jai ne rupiu? Jai visiškai nusispjauti į tai kas buvo? Ar ji negali susitaikyti, kad galiu likti invalidas? Nusikeikęs prie tėvų atsiguliau ir užsiklojau antklode galvą. Norėjau nieko nematyti, negirdėti, nejusti.

Mmg kaip įdomu ;O I WANT MORE!

Nieko nesupratau O.O paaiškink galą.

Ko tu ten nesupranti??

Tai ji išvarė ar ne.? Tj jis prarado atmintį ar ne.? rofl

Neeeeeeeeee..
Ji išvažiavo, o jis šiek teik nesusigaudo :Ppp

O.o. Tęsk, noriu viską suprast :D

Ne šiandien :DD
rytoj ryte sukelsiu :DD

Įkelk šiandien ;(( pleaseee

Noooo..
Ryt ryte ;p

Ot kokia ;((